Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Petaro RAJIČIAUS homilija Šiluvoje: „Dievas vertina ir laimina šeimos bendruomenę.“ (2019 09 09)
Paskelbta: 2019-09-09 11:33:43

Nuotrauka – Marijos Stanulytės

Brangūs Broliai ir Seserys,

esu labai laimingas būdamas su Jumis šioje nacionalinės reikšmės piligrimystėje Šiluvos Marijos šventovėje. Šiandien ypatinga diena ne vien tik Kauno arkivyskupijos vietinei Bažnyčiai, bet ir visiems piligrimams, kurie dalyvaujate šioje Šventojoje Eucharistijoje ir meldžiate Dievą per Marijos, Jėzaus Motinos, užtarimą.

Širdingai sveikinu vietos apaštalinį administratorių Jo Ekscelenciją Algirdą Jurevičių ir Jo Ekscelenciją arkivyskupą emeritą Lionginą Virbalą, taip pat visus čia dalyvaujančius vyskupus. Taip pat skiriu džiugiausius sveikinimus arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui, kuris neseniai buvo paskirtas kardinolu. Esu laimingas, jog visi dabar jau galime į jį kreiptis Eminencija! Sveikinu koncelebruojančius kunigus, vienuolius ir vienuoles, ir jus visus, brangūs broliai ir seserys Kristuje, atvykusius iš čia pat ar iš toli dalyvauti Šventosiose Mišiose Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei, kuri labai myli mus, savo sūnus ir dukras. Ji niekada nepailsta užtarti mūsų ir mums rodyti savo Sūnų Jėzų Kristų, Atpirkėją ir Išganytoją; taip ir sakoma: pas Jėzų einame per Mariją.

Švč. Mergelės Marijos Gimimas – tai labai svarbi šventė, kadangi prisimename mūsų išganymo pradžią ir mūsų Išganytojo Jėzaus kilmę. Kaip žinome, Marija buvo pasirinkta iš visų pasaulio moterų tapti Dievo Motina. Per Ją Dievas atėjo į pasaulį ir mums tapo Emanueliu, „Dievu su mumis“. Taigi, į Švč. M. Marijos Gimimą galime žvelgti kaip į Dievo pasiruošimą siųsti savo Sūnų į pasaulį.

Šioje Evangelijos pagal Matą ištraukoje klausėmės Jėzaus Kristaus genealogijos, kuri mums pristato žmogiškąją Jėzaus kilmę, pradedant Abraomu ir baigiant Juozapu. Įdomu, jog tarp visų šitų vardų Jėzaus giminės kartų eilėje taip pat yra penkių moterų vardai: Tamara, Rachaba, Ruta, Betšeba – Urijo žmona ir Marija. Netikėta, jog Matas, pristatydamas Jėzaus genealogiją, įrašė šiuos moterų vardus. Tamara buvo žinoma kaip gundytoja ir svetimautoja, Rachaba – prostitutė, Ruta net nebuvo žydė ir priklausė kitataučiams, Betšeba buvo žmona Urijo, kurį Dovydas nužudo tam, kad Betšebą galėtų turėti kaip žmoną. Žvelgiant paviršutiniškai, vardų sąrašas nėra pavyzdinis, bet tuo pat metu šių Senojo Testamento moterų dėka Dievas paruošė pasaulį būsimam savo Sūnaus atėjimui.

Rachaba ir Ruta buvo kitatautės, iš to matome, jog Dievas jau savo genealogijoje pradeda naikinti skirtumus tarp žydų ir graikų, tai yra tarp savų ir svetimtaučių. Šitoje vietoje matoma Evangelijos ir Dievo meilės universalumo pradžia. Įtraukdamas keleto moterų vardus į genealogiją, Dievas taip pat panaikina nelygybę tarp vyrų ir moterų. Todėl vyrai ir moterys yra vienodai Dievo mylimi ir gali Jam tarnauti. Barjeras tarp nusidėjėlių ir šventųjų taip pat sunyko, kadangi Viešpats išlieka toks didis, jog gali pasirinkti net sunkiai nusidėjusius tam, kad išpildytų savo valią ir iš jų padarytų didžius šventuosius.

Galiausiai skaitomas vardas Marijos, kuri savo būtimi yra visiškai skirtinga nuo anksčiau minėtų moterų. Dievas pasirinko Mariją, paprastą mergaitę, kuri savo motinos Onos įsčiose prasidėjo be gimtosios nuodėmės, nekalta savo būtimi, kad pasauliui duotų savo Sūnų Jėzų. Ji pradėjo per Šventąją Dvasią, kurios kuriančioji galia apsireiškė Marijos gyvenime nuostabiausiu būdu, kad darbai, kuriuos atliko Viešpats mūsų tarpe, būtų mums visos žmonijos troškimų išsipildymas.

Dievas visas kartas paruošė numatydamas Marijos ir Jėzaus gimimą, naudodamasis ir viršgamtinėmis galiomis. Šiandien Evangelijoje regime tiek gamtinę, tiek antgamtinę realybę. Viena ir kita yra reikalingos Marijos gimimui. Ilga serija kartų, dažnai ir nuodėmingų, iš tiesų yra kaip gyvosios istorijos sintezė, per kurią Dievas vedė į Marijos ir Jėzaus gimimą. Galų gale Dievo planas išsipildė mums nesuvokiamu būdu. Juozapas nesupranta, kas įvyko, nes tai įvyksta Šventosios Dvasios galia. Taigi, nepakanka vien žmonijos kartų, išsidėsčiusių laike, kad būtų įgyvendintas Dievo planas: reikalingas Šventosios Dvasios įsiterpimas. Taip visa tai mums kalba apie Dievo meilę: Dievo Kūrėjo ir Dievo Išganytojo.

Dievas paruošė šeimą savo viengimiam Sūnui. Marijai ir Jos sužadėtiniui Juozapui buvo patikėtas rūpinimasis Dievo Sūnumi Jėzumi. Taip Dievas pademonstravo, kaip stipriai myli šeimą ir kaip Jis yra tikinčiose šeimose, gyvenančiose meilėje ir taikoje. Kaip Kristaus sekėjai, visi esame Bažnyčios šeimos nariai, kurioje pripažįstame kiekvieną asmenį broliu ar seserimi, kuriai priklauso mūsų šeimos, artimieji, taip pat ir visi, su kuriais bendraujame už giminystės ribų. Yra momentų, kai rūpestis dėl svetimų peržengia šeimos ar giminės ribas. Sakoma, jog „meilė prasideda namuose“, tačiau reikalingas ir liudijimas už namų ribos, nes meilė neturi nei sienų, nei ribų.

Katalikų Bažnyčios katekizmas mus moko: „Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita kaip „Dievo šeima“” (KBK 1655). Šeimos bendrystė iki šiandien išlieka tikėjimo bendruomenės pagrindas, ant kurio yra įsteigta Bažnyčia, o gimusieji tikinčioje šeimoje turi ypatingą pašaukimą – būti krikščioniško gyvenimo liudytojais sekuliariame pasaulyje, dažnai ir tarp netikinčiųjų. „Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano Antrasis Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica („namų Bažnyčia“). Šeimoje „tėvai turi būti pirmieji tikėjimo skelbėjai savo vaikams žodžiu ir pavyzdžiu, ugdyti kiekvienam jų savą, o ypač rūpestingai – dvasinį pašaukimą“.

Vis dėlto tėvai mūsų moderniame pasaulyje išgyvena spaudimą ir sunkumų, susijusių su darbu ir atsakomybe  savo sutuoktiniui ir vaikams. Liūdna, tačiau daugelyje šeimų tėvai vaikų auklėjimą ir ugdymą palieka mokytojams, televizijai, internetui ir socialiniams tinklams. Neturi pakankamai laiko ir kantrybės vertingam buvimui su savo vaikais. Daugelis su savo vaikais dažniau bendrauja telefonu nei asmeniškai. Kad ir kaip būtų, tėvų vaidmuo visada bus fundamentaliai reikšmingas vaikų auginimui.

Daugelis tėvų yra susirūpinę ir apgailestauja, jog jų vaikai nelanko bažnyčios ir nepraktikuoja tikėjimo. Tėvai, norintys perduoti tikėjimą savo vaikams, turi būti patys pasirengę pateikti savo liudijimą apie tai, kodėl katalikiškas jų tikėjimas vaikams yra svarbus. Tėvai yra kviečiami kurti religinę kultūrą šeimoje ir nustoti manyti, jog tikėjimas gali būti perduodamas automatiškai osmoso ar tradicijos būdu. Reikia duoti tinkamus paaiškinimus savo vaikams apie tikėjimo turinį ir reikšmingų religinių praktikų prasmę. Padėti vaikams žvelgti į pasaulį mūsų tikėjimo akimis ir tai, kas svarbiausia – rodyti gražų pavyzdį praktikuojant ir liudijant tai, kuo tikime.

Jaunimui svarbiausia, jog suaugusieji rodytų patikimą tikėjimo patirties pavyzdį. Jaunuolis, kuris auga šeimoje, kurioje tėvai gyvena tarpusavio meilėje ir kas sekmadienį dalyvauja Šv. Mišiose, kurie reguliariai meldžiasi kartu, gali patirti priklausymo bendruomenei svarbą ir trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk sekmadienį“ reikšmę. Taip laikui bėgant geros religinės praktikos pavyzdys taps asmenišku ir intymiu tikėjimu į Jėzų Kristų, kuris yra mūsų džiaugsmo priežastis.

Bėgant metams suvokiame šeimos svarbą, suvokiame, kad tai yra gėris, tai suprasdami galime patirti tikrą priklausomybės šeimai prasmę. Stenkimės mes visi pagerinti savo santykius su tėvais, vaikais, giminaičiais. Nes ir pats Dievas pasirinko būti šeimos nariu ir tuo parodė, kaip labai vertina ir laimina šeimos bendruomenę. Jei mes puoselėjame meilę savyje ir savo šeimose, ji turi išugdyti tikrąsias krikščioniškas vertybes ir padėti mums vystyti ir daryti pažangesnį šį pasaulį, o tai reikalauja ir vertybių, ir meilės. Dėl to ir garbiname Viešpatį savo nuolankiomis maldomis ir gyvendami sąžiningai pagal Dievo įsakymus, klausydami Jo Sūnaus Jėzaus ir sekdami Jį savo gyvenime savo pačių gėriui, mūsų šeimų ir viso pasaulio labui.

Taigi, jei tau rūpi Bažnyčia ir šeima, per daug nedvejok ir:
būk tu Bažnyčia, kuri susitinka ir neatmesk savo Bažnyčios, savo parapijos ir neatsiskirk nuo jos;
būk žmogus, per kurį į pasaulį ateina Evangelija, būk Kristaus liudytoju savo gyvenimu;
būk šeimyniškumo, pagarbos, tiesos ir sąžinės žmogus;
būk nuolankiai paslaugus visiems;
būk žmogus, kuris palaiko Dievo buvimą kitų žmonių gyvenime ir pažink Dievo didybę savo menkume;
būk duona kitiems, pasidalydamas iš savo neturto su tais, kurie visai nieko neturi;
būk džiugaus, karšto ir tvirto tikėjimo žmogus;
būk malonus ir nuolankios širdies.

Rinkis viską, kas yra gera, ir būk ištikimas gėrio, meilės ir teisingumo puoselėtojas. Kad kai ateis Viešpats, tave parapijoje ir šioje šalyje rastų budintį, tikintį, žmogiškos ir draugiškos širdies.

Kristus gimė iš Marijos, ir per Mariją tegimsta Kristus mumyse. Švenčiausiosios Mergelės Marijos troškimas yra matyti kiekvieną iš mūsų augančius kaip savo vaikus, augančius tikėjimu ir meile. Prisiartinant prie jos maldoje ir ypač kalbant Rožinį, Ji moko mus, kaip būti panašiems į Kristų. Esame pakviesti savo elgesiu liudyti Kristų, kad Jis galėtų gimti mumyse. Kartais labai bijome Dievo gailestingumo ir galvojame: „Ko manęs prašys?“ Manęs prašys padaryti ką nors, ko nenoriu daryti? Jei taip galvojame, vadinasi, jog dar yra nebrandos meilėje ženklų ir tikėjimo dieviškuoju planu mums stygius. Tai egoisto ir paauglio sindromas. Bet žingsnis po žingsnio Marija moko mus būti dosnesnius, kad Kristus mumyse laimėtų ir ši vizija padėtų mums įveikti savo silpnumus.

Prašykime istorijos ir gyvenimo Viešpaties, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai Jos Gimimo dieną, kad Jis būtų gailestingas mūsų šeimoms ir visiems Lietuvos žmonėms. Kad mums suteiktų malonę turėti tokį gilų tikėjimą ir pasitikėjimą, kurį Marija parodė savo gyvenimu. Kad dosniai mums suteiktų Šventosios Dvasios galybės augti meile visiems, kad taptume Jo valios išsipildymo įrankiais šių laikų mūsų mylimoje Lietuvoje ir pasaulyje.

Šiandien gera prisiminti šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II maldos žodžius, tartus čia, Šiluvoje, pastoracinio vizito 1993 metais, kurie tebėra aktualūs Lietuvos tikintiesiems, pamaldiems Švč. Mergelei Marijai, Jėzaus Motinai.  Popiežius meldėsi:

Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.
Amen.

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune