Kauno arkivyskupo emerito Liongino VIRBALO SJ homilija Šiluvoje (2019 10 13)
Paskelbta: 2019-10-14 08:52:17

Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės

Su Marija skubėti – kad visi pažintų Kristų

Kiekvienais metais priešpaskutinį spalio sekmadienį Bažnyčioje minime Misijų dieną. Šiais metais ji virto visu mėnesiu. Popiežius Pranciškus pakvietė minėti ypatingąjį Misijų mėnesį, kad visas mūsų gyvenimas taptų misijinis. Taip prisimename lygiai prieš šimtą metų paskelbtą popiežiaus Benedikto XV raginimą atnaujinti katalikų misijas. Mėnesio tema – „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“ – padeda suprasti šio minėjimo reikšmę ir skatina asmeniškai atsiliepti.

Akivaizdi tiesa: esame pakrikštyti. Daugumą mūsų dar mažus tėvai atnešė į bažnyčią ir prašė pakrikštyti Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Krikštas yra kur kas daugiau, negu paprastos apeigos, kai ant galvos užliejama šiek tiek vandens. Jis nėra vienas iš vaiko „sutvarkymo“ etapų, atliekant tai, ką tradiciškai katalikiškoje šalyje privalu padaryti gimus vaikui. Per Krikštą esame įvaikinti, tapę Dievo vaikais, esame priimti į Dangaus Tėvo namus. Jis tarsi sako: „Mielasis, mieloji – čia viskas tavo ir tau skirta: malonė ir šviesa, atleidimas ir išgelbėjimas, Bažnyčia ir mano Artumas.“ Kažkuris iš šventųjų žavėjosi: net jei žemėje būtų gyvenęs vienintelis žmogus, Dievas būtų atėjęs jo gelbėti. Tokie brangūs Jam esame. Dievas mus apglėbia, perkeičia, maitina. Esame Jo savieji. Per menkai vertiname, per daug išoriškai priimame Krikštą. Popiežius Pranciškus daug kartų yra kvietęs sužinoti savo Krikšto datą – ji ne mažiau svarbi už gimimo dieną.

Esame ne tik pakrikštyti, bet ir siunčiami. Bažnyčia ir Kristus turi vieną širdį – ko Kristus trokšta, to siekia ir Bažnyčia, o Bažnyčios veikime pasilieka ir pats Viešpats. Prisikėlęs Jis siuntė apaštalus: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Šis paliepimas nėra vien išorinė užduotis pakrikštytiesiems. Jei mylime Viešpatį, turėtume iš visos širdies trokšti ir laikyti savo didžiausiu tikslu, kad Jėzų Kristų pažintų visi žmonės, kad visos tautos priimtų Jo gelbėjančią meilę ir gailestingumą, o mes patys skleistume pasaulyje gyvenimą ir šviesą. Būti patrauktiems ir būti išsiųstiems – tai dvi neatskiriamos monetos pusės. „Užsikrėtę“ Dievo meile, galime „užkrėsti“ ja ir kitus. Tai yra išganingas „užkratas“, perkeičiantis pasaulį.

Misijomis pirmiausia suvokiame Kristaus naujienos skelbimą tuose kraštuose, kur ji dar mažai pažįstama. Tai lieka aktualu. Šv. Jonas Paulius II sakė, kad Azija yra kontinentas, kuris dar turės būti evangelizuotas trečiajame tūkstantmetyje. Ten gyvena beveik 5 milijardai žmonių, iš kurių tik 300 milijonų yra krikščionys. Neatmeskime tokių misijų galimybės. Kodėl į jas negalėtų įsitraukti ir lietuviai!?

Turime gražių pavyzdžių. Jau XVII a. jėzuitas t. Andrius Rudamina skleidė krikščionybę Kinijoje, jis buvo pirmasis lietuvis, apsilankęs Indijoje. 2015 m. Goa valstijoje jam atminti atidengtas paminklinis akmuo. XX amžiuje atsirado visas būrys misionierių. Kun. Petras Urbaitis – dirbo Kinijoje, kun. Antanas Perkumas – pietryčių Azijoje ir Pietų Amerikoje, kun. Kazys Bėkšta, kun. Aleksandras Bendoraitis ir sesuo Ksavera (Emilija Šakėnaitė) – Brazilijoje, br. Mykolas Andriejauskas ir br. Stasys Tamkvaitis pasišventė misijai Zimbabvėje. Kun. Hermanas Šulcas ir dabar veikia Afrikoje, Ruandoje. Misionieriais galime laikyti ir tuos kunigus bei seseris vienuoles, kurie sovietmečiu darbavosi Sibire, Kazachstane. Tai tik keli vardai. Tą sąrašą esame kviečiami papildyti ir XXI amžiuje.

Bet misijos – taip pat tęsti ir tobulinti evangelizavimo darbą, stiprinti ir plėsti Bažnyčios veikimą. Vis iš naujo mokomės sekti Kristumi, reikia, kad tikėjimas pasiektų visas gyvenimo sritis, jas formuotų ir keistų. Vis aktualesnė užduotis supažindinti su Evangelija kraštuose, kurie nuo seno yra krikščioniški, taigi ir mūsų Lietuvoje. Drauge misijos reikalingos ne vien dėl kitų. Jos būtinos mums patiems, kad skelbdami kitiems ir patys vis labiau užsidegtume tuo tikėjimu, kuriuo dabar gal tik smilkstame.

Misijų pavyzdžių Bažnyčioje labai daug, o pagrindiniai globėjai du: šv. Pranciškus Ksaveras ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Netikėčiausia, kad būtent ši savo vienuolyno slenksčio niekada neperžengusi karmelitė tapo misijų globėja. Bet gal kaip tik todėl ji gali ir mums atskleisti svarbiausią misijų nusiteikimą. Ji troško būti meile Bažnyčios širdyje, stengėsi įsijausti į tuos, kurie skelbė Evangeliją ir į tuos, kuriems labiausiai jos reikėjo. Tikras misionierius nieko neprimeta, o stengiasi pažinti žmones, pas kuriuos eina, juos suprasti, net tapti vienu iš jų. T. Donatas Slapšys beveik 60 metų dirbęs Indijoje sakė: „Mūsų tėvynė visur. Ji ten, kur yra Kristus. Ten – mūsų namai.“ Sugrįžęs į Lietuvą pasikeisti lietuviško paso prašė: „Kai numirsiu, palaidokite mane Indijoje, Lietuvoje mano kaulams jau bus per šalta.“ Mylėjo ir atidavė save tiems, pas kuriuos nuvyko.

Tokio širdies susitapatinimo reikia ne tik misijų kraštuose, bet kiekvieno iš mūsų asmeninėje misijoje, t. y. kasdieniame gyvenime. Be jo ir mūsų skelbiami žodžiai sunkiai pasieks artimųjų širdis.

Šią spalio 13-ąją Šiluvoje galėtume pavadinti ypatingo Misijų mėnesio Lietuvoje „aukštutiniu kambariu“. Apaštalai, prieš iškeliaudami iki pasaulio pakraščių, aukštutiniame kambaryje, tikriausiai tame pačiame, kur vyko Paskutinė vakarienė, meldėsi kartu su Marija. Apaštalų darbuose skaitome: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Būtent iš šio kambario ir dėka šios maldos, atėjus Šventajai Dvasiai, prasidėjo didžioji Bažnyčios misija. Šiandien melsdamiesi Šiluvoje būname su Mergele Marija, kad galėtume eiti į savo gyvenimo misiją, kurią gavome per krikštą.

Tegul lydi mus apaštalų, taip pat ir Misijų Motina Marija. Žvelkime į ją, nuolat skubančią. Popiežius Pranciškus neseniai kalbėjo: „Marija, eidama pas Elžbietą tai darė ne iš savęs, o kaip misionierė. Ji ėjo kaip tarnaitė to Viešpaties, kurį nešiojosavo įsčiose. Ji nieko nesakė apie save, o tik nešė Sūnų ir šlovino Dievą. Viena tikra: ji skubėjo. Marija mus moko šio ištikimo skubėjimo, skubėjimo dvasingumo. Ištikimybės ir adoracijos skubėjimo. Ji nebuvo protagonistė, o vienintelio misijos protagonisto tarnaitė.“ Tegul šis skubančios Mergelės Marijos paveikslas įkvepia ir mus.

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune