Baigiantis ypatingajam Misijų mėnesiui, spalio 29 d. Kauno akademinių bendruomenių dėstytojai ir darbuotojai dalyvavo konferencijoje „Misijos palaimintojo Teofiliaus gyvenime“, kurioje pranešimą skaitė arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas dr. Algirdas Jurevičius.
Sielovados bendradarbių pakviesti atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą visu savo gyvenimu būti misionieriais ir artimiau susipažinti su misijine tarnyste, kurią skelbia šūkis „Pakrikštyti ir siunčiami“, į šį susitikimą atėjo dvi dešimtys akademikų. Dauguma jau yra tapę nuolatiniais bendrakeleiviais akademinės visuomenės sielovadoje.
Konferencijos organizatorių vardu susirinkusius kolegas pradžioje pasveikino dr. Vilija Karaliūnaitė ir visus pakvietė pranešimo apie palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio misijinę veiklą šviesoje apmąstyti popiežiaus Pranciškaus žodžius, jog kiekvienam pakrikštytajam misijinis pašaukimas skirtas tiesiogiai: „Aš visuomet esu misija; tu visuomet esi misija; kiekvienas pakrikštytasis ir pakrikštytoji yra misija. Kuris myli, leidžiasi į kelią, yra raginamas išeiti iš savo ribotumo, yra traukiamas ir traukia, dovanoja save kitam ir užmezga gyvybę teikiančius santykius“ (iš žinios 2019 m. Pasaulinės misijų dienos proga).
Vyskupas A. Jurevičius pranešimą pradėjo trumpu pal. Teofiliaus, kaip asmenybės, peržengiančios vienos tautos ribas, pristatymu. Pranešime atsispindėjo, jog palaimintasis buvo gerai susipažinęs su Lietuvos, Latvijos bei Rusijos pasaulėžiūrine ir sielovadine situacija. Iš jo laiškų ir kitų raštų galima atpažinti ryškų sielovadinį rūpestį dėl dvasinį skurdą patiriančių Rusijos žmonių. Tai liudija ir jo veikla, kuomet matydamas skurdo kamuojamus savo parapijiečius kun. Teofilius atsisakė minties statyti bokštus naujajai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai Peterburge ir nedviprasmiškai leido suprasti, kad gyvoji Bažnyčia – žmonės – jam sunkmečiu buvo kur kas svarbesnė. Ši kun. Teofiliaus laikysena neliko nepastebėta ištikimųjų jo parapijiečių, kurie prasidėjus neramumams dar intensyviau ieškojo paguodos Bažnyčioje. Ir tai yra ženklas, kalbantis apie vaisingą krikščionišką misiją.
Ne kartą pranešime pabrėždamas kunigo, o vėliau vyskupo Teofiliaus, kuris buvo paskirtas apaštalinei tarnystei Rusijoje, atidumą tenykščiams tikintiesiems, vysk. Algirdas visų dėmesį atkreipė į ištikimą rūpestį dėl jų sielovados net ir tada, kai pats buvo įkalintas lageryje ar jau sugrąžintas į Lietuvą ir net gavęs vadovauti Kaišiadorių vyskupijai. Apie tai liudija politikos su Rusija reikalus Vatikane kuravusio prelato D. Tardini rašto, adresuoto Šventojo Sosto atstovui Lietuvoje mons. A. Arata po vyskupo Teofiliaus apsilankymo Vatikane, žodžiai. Rašte sakoma, jog vyskupai B. Sloskans ir T. Matulionis bei mons. J. Gronskis „sutartinai pareiškė, kad jeigu jiems būtų leista pasirinkti, jie būtų labiau linkę likti kalėjime nei išvykti iš Rusijos; toks pareiškimas ne tik teikia didžiulę garbę minėtų tikėjimo liudytojų uolumui ir pasiaukojimo dvasiai, bet ir rodo, kokie gilūs yra herojiškiausių kalintų dvasininkų jausmai“.
Jeigu krikščioniui rūpi Kristaus patikėta misija skelbti ir liudyti Evangeliją ten, kur to labiausiai reikia, jis randa būdų ją vykdyti. Toks buvo pal. Teofilius, kuris, kaip pristatė vysk. A. Jurevičius, grįžęs į Lietuvą degė entuziazmu vėl vykti į misijas Rusijoje, o to negalėdamas ėmėsi organizuoti kunigus misionierius, rinkti liturginius reikmenis ir aukas Rusijos tikintiesiems. Net paskyrimas Kaišiadorių vyskupu neatšaldė jo misijų įkarščio. Padėkos už naująjį paskyrimą laiške jis taip rašė popiežiui: „Tavo Šventenybės valia buvau priverstas atsisveikinti su asmeniniu apaštalavimu Rusijoje ir pagal kanonus jau perėmiau man patikėtos vyskupijos valdymą, tačiau vis dėlto neatsisakau kiekvieną akmenį išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą mano vyskupijoje.“
Vyskupas Algirdas konferencijos dalyviams pristatė ir kiekvienam padovanojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio išleistą ir platintą paveikslėlį, kurio turininga ikonografija ir užrašas skelbia apie tuometinį reikalą melsti misijos globėjos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pagalbos dėl Rusijos atsivertimo.
Šio švento gyvenimo ganytojo pal. Teofiliaus pavyzdys liudija apie galimybes visur ir visada atrasti būdų, kaip nešti Gerąją Naujieną žmonėms. Esminis ir tvariausias misijinio pašaukimo motyvas ir įveiklintojas yra meilė Kristuje – meilė artimos aplinkos žmonėms, meilė vargstantiems, meilė klystantiems ir t. t.
Po konferencinio pranešimo susirinkusiems buvo pristatyti kartu dalyvavę kun. dr. Gediminas Jankūnas OFS ir naujasis VDU kapelionas kun. Gintaras Blužas OFS. Jie pakviesti ateityje įsitraukti į sielovadinę bei akademinę bendrystę.
Šis akademinės visuomenės žmonių susitikimas baigėsi agape, dalijantis mintimis apie tolesnių susitikimų poreikį ir galimas aktualias temas. Daugelio konferencijos dalyvių akyse nušvito nuoširdus dvasinis džiaugsmas ir krikščionio misijos horizontas.
Vilija Karaliūnaitė
