Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo
Petaro RAJIČIAUS homilija lankantis
Kauno kunigų seminarijoje (2020 02 19)
Paskelbta: 2020-02-20 11:45:23

Nuotrauka – Kauno kunigų seminarijos

Brangūs broliai ir seserys,

Iš tiesų esu labai laimingas, galėdamas būti kartu su jumis čia, jūsų seminarijos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, būtent šią ypatingą dieną, kai prisimename jos atšventinimą (1982) tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrais metais, po daugybės priverstinio uždarymo metų.

Nuoširdžiai sveikinu čia esančius brolius vyskupus, pradėdamas nuo Jo Eminencijos Kardinolo Sigito Tamkevičiaus, šios arkivyskupijos Arkivyskupo Emerito; sveikinu naujai nominuotą Arkivyskupą Jo Ekscelenciją Kęstutį Kėvalą, kuriam šia proga dar kartą išreiškiu sveikinimus; Jo Ekscelenciją Vyskupą Algirdą Jurevičių, iki naujojo Arkivyskupo ingreso esant į šios Arkivyskupijos Apaštališkuoju Administratoriumi; taip pat Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. Šilčiausi sveikinimai taip pat gerbiamam Seminarijos rektoriui kunigui Ramūnui Norkui, taip pat ir visiems kunigams, kartu koncelebruojantiems Šventąsias Mišias. Ypatingi sveikinimai vienuolėms ir vienuoliams bei visiems pašvęstiesiems asmenims ir, be abejo, visiems brangiems seminaristams, besiruošiantiems kunigiškajai tarnystei. Visiems jums, brangūs broliai ir seserys, noriu pasakyti, kad nuolat prisimenu jus savo maldoje už jūsų dabartinę tarnystę Bažnyčioje, taip pat ir už jūsų būsimą tarnystę, kurią Viešpats visiems jums ruošia.

Prieš pradėdami Šventąsias Mišias, atidengėme atminimo lentą, kuri primins tuometinio Apaštalinio Nuncijaus, amžinos atminties Arkivyskupo Achille Ratti, šimtąsias šioje seminarijoje vizito metines. Jis užima ypatingą vietą Lietuvos tikinčiųjų širdyse, nes praėjus dvejiems metams buvo išrinktas Romos vyskupu ir pasirinko Pijaus XI vardą. Apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente 1926 (tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeštaisiais) popiežius Ratti įsteigė Kauno arkivyskupiją. Dar daugiau, po metų jis pasirašė pirmąjį Šventojo Sosto Konkordatą su Lietuva, kuris nustatė santykius tarp abiejų šalių. Šie aktai prisidėjo prie vietinės Bažnyčios perorganizavimo, ir tuo pat metu tai buvo galutinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės patvirtinimas tarptautiniu lygmeniu. Nepaisant sunkių laikų viso to pradžios, Šventasis Tėvas norėjo padėti tiek Bažnyčiai, tiek valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų.

Kitas pamatas, pastovus ir saugus, yra Dievo Žodis, kurio neseniai klausėme. Pirmasis skaitinys iš Šventojo apaštalo Jokūbo laiško, kuris duoda labai tinkamus žodžius ir praktinius patarimus mums visiems, kurie jau esame kunigiškoje ir vyskupiškoje tarnystėje, taip pat ir seminaristams, būsimiems kunigams. Norėčiau su jumis pasidalyti keliomis įžvalgomis.

Šventasis Jokūbas rašo: kiekvienas tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Gyvename moderniame pasaulyje, kuris tapo nekantrus žmonių ir jų problemų atžvilgiu. Daugelis neturi nei noro, nei kantrybės klausytis kitų. Kaip kunigai, esame visada kviečiami būti pasiruošę klausytis žmonių, ateinančių pas mus ieškoti patarimo, tikėjimo ir vilties žodžio, nuodėmių atleidimo ir padrąsinimo. Kartais galime būti gundomi išvyti atėjusius dėl to, kad yra nuobodūs, neišmanėliai ar ieškantys tik pasinaudoti mūsų gerumu. Būsime gundomi taip pat ir kritikuoti juos, barti homilijų metu. Vis dėlto, išlikti lėtiems pykti yra visuomet geras patarimas mums, nes Dievo Žodžio galia prarandama, kuomet žmonės nejaučia, kad juos mylime ir trokštame jiems paties geriausio kiekvienu savo žodžiu ir gestu. Todėl reikia daug kantrybės! Visada! Meilės akcentas visada yra stipresnis už pykčio akcentą.

Kitas geras šventojo Jokūbo patarimas yra: atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Deja, mes patys esame liudininkai daugybės skandalų, kurie kyla iš mūsų pačių arba iš mūsų brolių kunigystėje ar vienuolių tiek čia, tiek pasaulyje, ir šauksmo aukų, kuris jau pasiekė Dievą. Matome vaikus ir jaunuolius, patyrusius prievartą, kiti vaikai gimsta neturėdami tėvų, tuo tarpu kai jų tėvai slepiasi savo sutanose ar abituose. Kiek moterų yra bendrininkės kai kurių kunigų ir vienuolių amoralumo, kuris yra pašvęstųjų asmenų dvigubo gyvenimo pasekmė. Brangūs broliai kunigystėje, brangūs seminaristai, kviečiu jus atnaujinti savo pasiryžimą gyventi celibate ir skaistume ir niekada nebūti vidutinybėmis, ypač skaistumo srityje. Priešingai, yra būtina, kad celibatas ir skaistumas būtų laikomi ir jų būtų laikomasi ne kaip izoliuoto ar grynai negatyvaus elemento, bet kaip pozityvios orientacijos aspekto, specifinio ir būdingo pašvęstiesiems, tam, kad šie paliktų tėvą ir motiną, sekdami Jėzų, Gerąjį Ganytoją, apaštalinėje bendrystėje ir tarnystėje Dievo tautai.

Labai svarbu mums prisiminti, brangūs broliai kunigystėje ir brangūs seminaristai, kad celibatas yra evangelinio radikalumo klausimas! Neturtas, skaistumas ir klusnumas yra išskirtiniai patarimai, rezervuoti vienuoliams, yra dorybės, kad gyventume su intensyvia misionieriška aistra! Negalime nuleisti ugdymo kartelės, ir, tiesą sakant, šitai mums siūlo tikėjimas! Štai kodėl yra taip svarbu su romumu priimti jumyse įdiegtąjį žodį... kuris gali išgelbėti jūsų sielas ir sielas tikinčiųjų, kurie jūsų klauso. Negalime išduoti šventos Dievo tautos, kuri tikisi šventų ganytojų. Turime būti radikalūs sekdami Kristų! Ir nebijokime įžadų nei kunigiškojo gyvenimo reikalavimų. Mūsų pašaukimai yra iš Dievo, jie ne žmogiškos kilmės, taigi, visi turime sekti dieviškąja logika, kuri yra absoliučiai priešinga žmogiškai kvailybei! Reikia tikėjimo į Jėzų Kristų, kad išvengtume dvasinio aklumo! Ir reikia melsti tikėjimo dovanos kiekvieną gyvenimo dieną, nes tai Dievo dovana, kurią Jis mielai mums duoda, jei mes liekame Jam ištikimi.

Dėl pastoracinės tarnystės norėčiau pasakyti, kaip gražu yra matyti ramų ir džiugų kunigą, kuris su pagarba ir orumu celebruoja šventuosius slėpinius, pats būdamas Jėzaus Kristaus bičiulis, mokinys ir tarnas. Jis savo pavyzdžiu yra paskatinimas kitiems. Pasaulio akivaizdoje, kuris yra anemikas maldos ir adoracijos atžvilgiu, kunigas yra pirmiausia maldos, adoracijos žmogus ir šventųjų slėpinių celebruotojas. Esame pasaulio akivaizdoje, kuriame vyrauja konsumistinės žinios ir praktikos, egoizmo kultūra, laksizmas ir panseksualumas, kuris yra vis dažnesnių klaidų ir vis labiau gundančių aspektų puolamas. Tai yra erdvė, kurioje kunigas turi kalbėti apie Dievą ir amžinąsias vertybes ir daryti tai įtikinamai, pats būdamas tikintis ir degantis dėl Dievo slėpinių. Jis juos celebruoja už save ir jam patikėtus žmones, pats gyvendamas tyrume ir skaistume.

Dievas tepasigaili mūsų visų ir tesuteikia mums savo malonę tam, kad galėtume atsiliepti kiekvieną naują gyvenimo dieną vis didesniu tikėjimu ir pasitikėjimu Kristumi, Amžinuoju Kunigu, kuris mus išsirinko savo tarnystei, kad būtume liudytojai ir įrankiai Jo meilės. Taip, būtent tai, Jo meilės įrankiai šių dienų pasaulyje, čia, Lietuvoje ir visur kitur, kur Dievo Apvaizda norės mus nusiųsti. Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, užtaria mus visus, kad galėtume visuomet būti geri Dievo žodžio klausytojai, gyvi pavyzdžiai ir nuoseklūs to liudytojai dėl mums patikėtų sielų išganymo ir kad būtume verti Jo Sūnaus Jėzaus žadėjimų. Amen.

Ganytojo žodis

Dievas, kviečiantis dosniai atsiduoti ir viską jam atiduoti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegu Jis bus pagarbintas!

Iš popiežiaus enciklikos LAUDATO SI’ (245)

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune