Vyskupas Algirdas Jurevičius: ATGAILA karantino sąlygomis
Paskelbta: 2020-04-06 11:19:43

Prasidėjus įprastai Gavėniai parapijose organizuojamos Atgailos pamaldos ir gausiai einama išpažinčių, tačiau šių metų Gavėnia yra skirtinga. Nevyksta ne tik viešos pamaldos, bet dėl galimo pavojaus dalis žmonių nebegalės atlikti  išpažinties, nors kunigai yra pasirengę išklausyti pavienių to prašančių tikinčiųjų išpažinčių.

Bažnyčia moko, kad „Asmeninė bei išsami išpažintis ir išrišimas yra vienintelis ordinarinis būdas, kuriuo tikintysis, suvokdamas, kad padarė sunkią nuodėmę, sutaikomas su Dievu ir Bažnyčia“, tačiau taip pat pripažįsta, kad „tiktai fizinis ar moralinis negalimumas atleidžia nuo tokios išpažinties, tokiu atveju sutaikinimą galima gauti ir kitais būdais“ (kan. 960). Tokiu būdu tikintieji kaip galima greičiau, esant progai, įpareigojami atlikti išpažintį ir Atgailos sakramentu užtvirtinti sutaikinimą su Dievu ir Bažnyčia.

Smalsumą sukelia Kanonų teisės kodekso tvirtinimas, kad išimtiniais atvejais sutaikinimą galima gauti ir kitais būdais. Dar 1984 m. popiežius šv. Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia rašė: „Atgailos sakramentas yra įprastinis būdas po krikšto padarytų sunkių nuodėmių atleidimui gauti. Tiesa, Išganytojas ir jo išganomasis darbas nėra taip susijęs su kokiu nors sakramentiniu ženklu, kad jis išganymo istorijos bet kuriuo momentu ir bet kurioje vietoje negalėtų veikti ir virš sakramentų“ (nr. 31; paryškinta – A. J.). Kadangi Viešpats savo veikimo nesuvaržė vien tik sakramentais, pagrįstai klausiame apie kitus galimus būdus, kuriais Viešpats nuteisinančiai šnekina žmogaus širdį.

Katalikų Bažnyčios katekizmas išvardija ir „kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpestį artimo išganymu, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4,8)“ (KBK 1434).

Iškilią vietą krikščionių gyvenime užima Eucharistijos šventimas, turintis taip pat nemažai atgailos elementų: atgailos aktas pradžioje (pvz., ,„Prisipažįstu...“ ir kt.), tyli ir užtarianti kunigo malda po Evangelijos skaitymo („Evangelijos žodžiai tenaikina mūsų klaidas“), malda prieš priimant šv. Komuniją („Viešpatie, nesu vertas“). Dėl to dar Tridento Visuotinis Susirinkimas mokė, kad Eucharistija yra „priešnuodis, kuriuo esame vaduojami iš kasdienių kalčių ir saugomi nuo mirtinų nuodėmių“ (DH 1638: antidotum, quo liberemur a culpis quitidianis et a peccatis mortalibus praeservemur). Lotyniškame tekste panaudotas žodis antidotum, reiškiantis priešnuodį, nes nuodėmė veikia kaip klastingas nuodas, kuriam būtina priešintis. Net ir per televiziją ar radiją dalyvaujant šv. Mišiose galime patirti valios sustiprinimą gręžtis į Dievą ir priešintis nuodytojui.

Katekizmas atkreipia ypatingą dėmesį į atsivertimą kaip kasdienę žmogaus gyvenimo laikyseną, kuri reiškiasi „susitaikinimu, varguolių globa, teisingumo ir teisės laikymusi ir jų gynimu, prisipažinimu klydus, brolišku įspėjimu, gyvenimo įvertinimu, sąžinės apyskaita, klusnumu dvasios vadovui, pagaliau prisiimant kentėjimus ir ištvermingai pakeliant persekiojimus dėl teisybės. Pats tikriausias atgailos kelias yra kasdien nešti savo kryžių ir sekti Jėzumi“ (KBK 1435).

Bažnyčios dvasingumo tradicija kalba apie tobulą ir netobulą gailestį. Gailestis yra sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms ryžtantis daugiau nebenusidėti. Anot Bažnyčios mokymo, „tobulas gailestis atleidžia lengvąsias nuodėmes; juo gaunamas ir sunkiųjų nuodėmių atleidimas, jei tvirtai pasiryžtama, kai tik bus galimybė, atlikti sakramentinę išpažintį“ (DH 1677). Šiuo metu, kuomet dėl karantino apribojimų apsunkintas ir Atgailos sakramento priėmimas, tikintiesiems verta sužadinti tobulą gailestį ir pasinaudoti šia Bažnyčios nuo seno skelbiama išimtimi.

O kuomet gailestis yra tobulas? Tobulą gailestį ženklina vidinis skausmas dėl to, kad įžeidėme Dievą, įskaudinome mums ant kryžiaus apreikštą didžiausią Dievo meilę. Mes gailinės iš meilės Dievui ir norime vėl atstatyti abipusės meilės santykį. Tiesa, kartais pasitaiko, kad žmogus gailisi, nes bijo pragaro bausmės ar kitų nuodėmės užtraukiamų nelaimių. Net ir toks gailestis yra Šventosios Dvasios postūmis, tačiau dėl žmogaus uždarumo išlaisvinančiai malonei yra nepakankamas gauti nuodėmių atleidimą be Atgailos sakramento (plg. KBK 1452–1453).

„Mus į tikrąją atgailą atvesti teikis“ – meldė nuo seno mūsų protėviai, suvokdami nuoširdžios atgailos reikšmę ir jėgą. Katekizmas pastebi, kad „Šventojo Rašto skaitymas, Valandų liturgijos ir „Tėve mūsų“ maldos, kiekvienas nuoširdus Dievo garbinimo ar pamaldumo veiksmas stiprina atsivertimo bei atgailos dvasią ir prisideda prie mūsų nuodėmių atleidimo“ (KBK 1437).

Karantino situacija yra tas laikas, per kurį galime pasinaudoti įvairiomis Bažnyčios pasiūlytomis ekstraordinarinėmis, t. y. ypatingomis, priemonėmis ir leistis, kad Viešpats per tai teiktųsi mus vesti į tikrąją atgailą. O pasibaigus karantinui susitiksime prie klausyklos langelio ir pradžiugsime sakramentinės Atgailos teikiama malone.

+ Vyskupas Algirdas Jurevičius
Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius

 

Ganytojo žodis

Noriu pasiūlyti visiems iš naujo atrasti, kaip gražu melstis Rožinio malda namie. Galima tai daryti drauge arba vienam; nuspręskite pagal situaciją, įvertindami abi galimybes. Tačiau kiekvienu atveju yra viena paslaptis, kaip tai padaryti: paprastumas.

Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS laiško

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune