Bėkime į viltį!
Homilija parengta pagal sekmadienio skaitinius >>
Mokinių kelionė iš Jeruzalės į Emausą pagrįstai vadinama nusivylusiųjų atsitraukimu. Dar visai neseniai jie buvo susižavėję iškiliu mokytoju Jėzumi ir net slaptai tikėjosi, jog jis – Mesijas. Palikę savo namus ir darbus jie patraukė į sostinę stebėti politinės Mesijo pergalės. Deja, jų lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Iš jų lūpų prasiveržia nusivylimas: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21).
Paslaptingasis pakeleivis dedasi nieko apie tai negirdėjęs ir leidžia jiems išsipasakoti apie savo žlugusias viltis ir išlieti visą sielvartą. Kam to reikėjo? Argi Jėzus, kuris skaito mūsų slapčiausias mintis ir pažįsta širdies sumanymus, to nežinojo? Dievas leidžia mums kalbėti apie savo pralaimėjimus, silpnybes ir nuodėmes ne todėl, kad jų nežinotų, bet kad mes patys aiškiau tai pažintume. Tuo remiasi išpažintis ir atgaila.
Pasaulį ištikusi pandemija išjudino žmonijos pasikliovimo vien savimi pamatus ir padėjo įvardinti savo galimybių ribas. Negelbėja mokslas, sustoja verslas, nelinksmina pramogos... Su Velykomis įvykęs lūžis vėl grąžino viltį ir pasitikėjimą. Kristuje žmonija turi ateitį be pabaigos.
Emauso mokiniams akys atsivėrė tuomet, kai nepažįstamasis pakeleivis atliko Paskutinės vakarienės apeigas: „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Kai jie pažino Jėzų, Viešpats pranyko jiems iš akių. Realų matymą keičia realūs pavidalai, realus sakramentinis buvimas.
Mokiniai jau nebeišsigando tamsos, nepaisė nuovargio ir nakties tamsoje parbėgo į Jeruzalę apaštalams nešdami šviesos žinią apie tai, „kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“ (Lk 24, 35). Nežinomas autorius iš XIII amžiaus taip apibūdino šią sceną: „Tas, kuris yra trokštamas ir ieškomas, pasirodo, tačiau tuo pačiu slepiasi. Jis slepiasi, kad būtų ieškomas su dar didesniu įkarščiu, randamas su dar didesniu džiaugsmu, saugomas su dar didesniu rūpesčiu tol, kol bus įvestas į meilės buveinę, kad galėtų joje pasilikti.“ Kai sutinkamas Viešpats, nakties tamsą visuomet nutvieskia Prisikėlusio Kristaus šviesa.
Šį sekmadienį minime ir Pasaulinę gyvybės dieną, skirtą dėkoti Dievui už gyvybę ir gyvenimą ir priminti apie gyvybės vertę visais žmogaus gyvenimo etapais. Iš mirties išėjęs Viešpats Jėzus Kristus savo sekėjams pavedė puoselėti gyvybės kultūrą. Gyvybė prasideda natūraliai, bet jos priežastys ir tikslas driekiasi link antgamtės. Skelbti gyvybės kultūrą, kai aplink grėsmingai reiškiasi gamtinės ir antgamtinės kilmės gyvybei priešingi „virusai“, reikia daug drąsos ir pasitikėjimo galutine Dievo pergale.
Ilgą laiką girdėdami bauginančių žinių, tolome nuo vilties, bet prisikėlusio Jėzaus Asmenyje pažinę Gelbėtoją bėkime į viltį ir pasieksime pergalę!
Vyskupas Algirdas Jurevičius
Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius
