Gegužės 15 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje malda už Lietuvą paminėtas LR Steigiamojo Seimo 100-metis. Šv. Mišioms vadovavo ir homiliją (žr. žemiau) pasakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo kun. Saulius Paulius Bytautas OFM. Patarnavo ir Dievo žodį skelbė diakonas Darius Chmieliauskas. Giedojo solistai Rita Preikšaitė ir Tomas Ladyga. Dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovų, ateitininkai. Tiesioginę Mišių transliaciją rengė Katalikų medijų centras.
Jėzaus prašymas mylėti
Jėzus, prieš savo mirtį, atsisveikindamas su mokiniais, pasakė labai jautrią kalbą, kurioje prašė: „Pasilikite mano meilėje!“ Atkreipkime dėmesį: Jėzus ne įsakė, bet tik prašė, kad jo mokiniai gyventų meilėje.
Tačiau Jėzus priminė būtiną meilės sąlygą, kurią reikia išpildyti: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10). Dievo meilė ir klusnumas Dievui yra neperskiriami. Kur nėra klusnumo, nėra ir meilės.
Jėzus prašo ir mus pasilikti jo meilėje. Kaip atsiliepiame į šį Jėzaus prašymą? Perbėkime mintimis per savo gyvenimą ir pasitikrinkime, kas dažniausiai nulemdavo mūsų daromus sprendimus: klusnumas Dievui ar mūsų savimeilės pagimdytos užgaidos?
Atsisveikindamas Jėzus prašė ne tik pasilikti jo meilėje, bet ir mylėti vieni kitus: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12).
Nuo šių Vakarienbutyje ištartų žodžių nepraeis nė 24 valandos, kai Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus už savo draugus, už visų amžių žmones, kurie įtikės jį ir ryšis gyventi taip, kaip jis mokė.
Šiandien mes susirinkome paminėti Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio. 1918 m. Vasario 16-ąja paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė buvo tarsi Lietuvos Velykos – prisikėlimas po 120 metų trukusio beteisiškumo. Tačiau Nepriklausomybės paskelbimas buvo tik pradžių pradžia: reikėjo Nepriklausomybę įtvirtinti, reikėjo pasauliui parodyti, kad Lietuva yra pasiryžusi eiti demokratijos keliu, nes tik tuomet buvo galima tikėtis kitų valstybių pripažinimo. Dėl to 1920 metais Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai suorganizavo rinkimus į Steigiamąjį Seimą.
Balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas – pirmasis moderniųjų laikų Lietuvos parlamentas. 1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – Lietuvos valstybę paskelbė demokratine Respublika.
Išrinktasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę bei asmens neliečiamumą. Seimas priėmė Konstituciją, Žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus.
Mums, tikintiesiems, malonu prisiminti, kad dauguma Steigiamojo Seimo narių buvo krikščionys; vien krikščionių demokratų blokas turėjo 59 Seimo narius.
Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d. perėmęs krašto valdymą, susidūrė su dideliais iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, buvo neaiškus Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis.
Vykstant atviroms kovoms ir baiminantis dėl Lietuvos valstybės išlikimo, Steigiamojo Seimo nariai stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Dėl to 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą.
Paanalizuokime ano meto Lietuvos kūrėjų, paskelbusių Nepriklausomybę ir išrinktų į Steigiamąjį Seimą, elgesio motyvus. Kas nulėmė jų sprendimus? Egoistiški interesai? Tikrai ne. Egoizmas būtų padiktavęs rinktis saugesnį kelią: nerizikuoti, prisitaikyti prie galingųjų ir turėti ramų gyvenimą. Šitaip pokario metais apsisprendė dalis Lietuvos žmonių, nuėjusių tarnauti bolševikams. Kai vieni nuėjo ginti Lietuvos ir galimai žūti, kiti kolaboravo ir liko gyventi.
Prieš šimtą metų apsispręsti už Lietuvos laisvę ir ją ginti galėjo tik tokie žmonės, kurie aukščiau už viską kėlė tarnavimą Lietuvai. 1920 m. Steigiamojo Seimo narių veiklos bendras vardiklis – meilė Lietuvai ir jos žmonėms; daugumai jų tuo vardikliu buvo tikėjimas ir meilė Dievui. O juk tarnavimas Lietuvai ir jos žmonėms ir buvo Dievo meilės įsakymo įvykdymas.
Šiandien taip pat svarbu renkantis politiko kelią, kad pagrindinis motyvas būtų ne egoistiški interesai, bet meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Todėl labai raginčiau Lietuvos žmones, kurie šių metų rudenį rinks naująjį Lietuvos Seimą, kiek tai žmogiškai įmanoma, bandyti įsitikinti, ar tie, už kuriuos atiduos savo balsą, vadovausis meile Lietuvai, ar tik sieks įgyvendinti savo egoistiškus interesus.
Šiose Mišiose melskimės už Steigiamojo Seimo narius, kad Viešpats juos apdovanotų amžinuoju gyvenimu savo artumoje. Melskimės už Tėvynę ir jos ateitį, už būsimus Seimo rinkimus, kad išsirinktume dorus, Lietuvą mylinčius vyrus bei moteris.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Šv. Mišių vaizdo įrašas
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
