Nuotraukos – Jono Pauliaus II piligrimų centro
Birželio 6-osios šeštadienį 25 vyrų grupelė 25 km žygiu pėsčiomis iš Betygalos pradėjo birželio piligrimysčių ciklą į Šiluvą. Pakilę nuo kompiuterių, pasitraukę nuo įprastų pareigų, išėję iš uždarų erdvių į naują erdvę jie susitiko gyvoje piligrimystėje, kad joje... susitiktų su Dievu ir savimi. Ką patyrė tą šeštadienį, dalijasi vienas piligrimų Kastytis RUDOKAS. Dėkojam jam! Kastytis dalijasi, kad ši piligrimystė baigėsi, tačiau be nemalonaus pabaigos jausmo. Galbūt ir kitiems piligrimams šis žygis buvo tik pradžia arba dalis asmeniškoje tikėjimo kelionėje. O jau šį šeštadienį iš Lyduvėnų 10 km rengiasi keliauti moterys piligrimės (apie šį žygį ir kitus plačiau žr. piligrimyste.lt >>).
----
„Kad tikėjimas nebūtų tik ėjimas“, – maždaug taip arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ pradėjo vyrams skirtą piligriminį žygį nuo Betygalos į Šiluvą, kuriame 25 vyrai nužygiavo 25 kilometrus. Kuo gi toks žygis skiriasi nuo paprasčiausio pasivaikščiojimo gamtoje pažintiniais takais? Juk pasivaikščiojimai gamtoje dabar yra itin populiarūs, mūsų šalyje įrengta galybė takų su vaizdingais maršrutais.
Tačiau pagrindinis skirtumas remiasi ėjimo tikslu. Mes galime daug sužinoti pasirinkdami maršrutą gamtoje ir lankydami įvairiausius kultūrinius bei gamtinius paminklus. Kognityvinis smalsumas reikalingas visiems ir kiekvienam. Vis dėlto piligriminė kelionė siūlo pažinti save, ir jos tikslas yra ne žinių įgyjimas kaip turėjimas, bet pačios būties kontempliacija.
Drąsus ir įžvalgus religijos filosofas Michaelis S. Burdett‘as veikale „Eschatologija ir technologinė ateitis“ išskyrė dvi žmogiškosios ateities sampratas: futurum ir adventum. Futurum remiasi dabarties žinojimu ir iš jo kylančia ekstrapoliacija. Nebūsiu originalus sakydamas, kad technologijų proveržis nuo XIX amžiaus pradžios iš esmės atnešė į gyvenimą patogumą, bet prasmės kiekio, matyt, papildė nedaug. Tuo tarpu adventum remiasi transfigūracijos siekiu, kuriam ryžtasi žmogus ir žmonija. Transfigūracijos, kuri be Dievo neįmanoma.
Eidamas šiuos 25 kilometrus su puikiais 24 vyrais apie šias filosofines sąvokas daug negalvojau, bet stengiausi jose pabūti. Kelionė į Šiluvą, į aiškų tikslą, kuris tarsi nepateiks jokių kognityvinių staigmenų, man priminė tam tikrą sutrauktą gyvenimo modelį. Kelionėje turėjome ir porą trumpų, bet atraktyvių ekskursijų, vaizdingesnį ir skurdesnį kraštovaizdį, tylos ir maldos bei kasdienio pakalbio epizodų. Tačiau kaip ir Emauso mokinių istorijoje, lyg ir nevykstant niekam ypatingam, iš tiesų ir įvyksta tas virsmas iš turėjimo į būtį. Mus lydėjęs arkivyskupas puikiai apibendrino piligrimystę pasakydamas mintį iš Evangelijos: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Anot arkivyskupo, juk tie mokiniai turėjo šimtus kartų būti girdėję įvairius Raštų aiškinimus, tačiau būtent Jėzus jiems atvėrė jų prasmę.
Tada jau esi įveikęs visus 25 kilometrus ir jautiesi, kad atvykimas į tikslą – tai nėra pabaiga, kaip ir gyvenimas nėra vainikuojamas mirtimi – tai viso praeito kelio įprasminimas, to, kas buvo išbarstyta, savotiškas surinkimas į vientisą substanciją bei tų visų patirčių naujas įprasminimas.
Pasiekus Šiluvą buvo švenčiamos šv. Mišios. Po jų vakarienė, o vėliau poilsis, kad vėl galėtum įveikti gal ne ne 25 kilometrus, bet dar bent penketą tikrai. Atsisveikinu su vyrais ir traukiu namo, tačiau visai be savotiško nemalonios pabaigos jausmo. Šv. Aurelijus Augustinas „Išpažinimuose“ rašė: „o septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai.“
Kastytis RUDOKAS
Vaizdo pasakojimą apie žygį parengė Juozas KAMENSKAS
