Kauno arkivyskupo metropolito
Kęstučio KĖVALO homilija Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmėje: „Dangus tikrai vertas mūsų dėmesio!“ (2020 08 15)
Paskelbta: 2020-08-18 14:52:50

 

Dangus tikrai vertas mūsų dėmesio!

Brangūs broliai ir seserys,

šiandien švęsdami Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, esame kviečiami tarsi iš naujo pamąstyti apie dangų. Turime pripažinti, kad ne taip dažnai apie tai pagalvojame ir apie tai kalbame. Mūsų mintys ir dėmesys labiau sukiojasi čia, žemėje, – rūpesčiuose ir vietinės reikšmės lūkesčiuose. Skeptikams dangus yra tik žmonių susikurta poetinė svajonė, kad būtų kur perkelti neišsipildžiusias šios žemės viltis. O ir tikintiems žmonėms apie dangų nelabai drąsu mąstyti, juk dažnai jaučiamės jo neverti. Be to, ką čia išmąstysi, kai net pats apaštalas Paulius yra mums pasakęs: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Taigi, šis slėpinys yra neįveikiamas žmogaus vaizduotei, o mūsų žodžiai per siauri, kad būtų galima į juos įsprausti dangaus sampratos neaprėpiamumą.

Ir vis dėlto tai malonų jaudulį kelianti tikrovė. Ji tiesiog prašosi būti apmąstoma, be to, ji mums visiems diena iš dienos neišvengiamai artėja. Tad dangus yra tikrai vertas mūsų dėmesio! Juk Dievas tai paruošė Jį mylintiems! Tai patvirtino ir Jėzus, apie Dangaus karalystę kalbėdamas daug dažniau nei apie kitas temas. Taip, Jis apie tai kalbėjo metaforomis ir palyginimais. Ir vis dėlto taip dažnai užsimindavo apie Dangaus karalystę savo klausytojams, kad ir mums tylėti apie šią temą būtų neištikimybė savo Mokytojui. Jėzus dažnai kalbėjo apie dangų, nes Dievas pažįsta žmogaus širdį. Ne paslaptis, kad žmogus ilgisi amžinybės ir žvalgosi jos tikrumo pėdsakų čia, žemėje.

Susirinkome iškilmėje su žydinčiais žolynais rankose. Galėtume sakyti – švenčiame vasaros kulminaciją. Jau matome žemės subrandintą derlių, o iš gėlėmis banguojančių laukų atsinešėme puokštes, kurios savo grožiu primena, kad Dievas yra arti. Galime tarti – Jis mums šypsosi per gėlės žiedą, per spindinčią saulę ir jos teikiamą šilumą. Kaip galėtume sakyti, kad pasaulis yra tik atsitiktinumas visatoje, kaip tas atomų ir molekulių rinkinys tampa įvairiaspalviais žiedais? Čia ir yra Dievo slėpinio pėdsakas. Čia gali prasidėti ir mūsų pamąstymas apie dangų. Tikėjimas yra šuolis matant žiedus tarti – pasaulis yra kūrinys, o už jo turi stovėti Kūrėjas. Ir tai ne poezija. Tai reikalauja pripažinti mūsų protas. Nes tai logiška išvada. Kitaip panyrame į dar didesnį klausimą, kaip akla materija, vystydamasi evoliucijos būdu, galėjo tapti save apmąstančia būtimi, tapti žmogumi, jei viskas kilo tik iš sudegusių žvaigždžių pelenų?! Kaip nesąmoninga materija galėjo judėti kūrybos vystymosi kryptimi, o ne atvirkščiai? Kas čia viską judina? O tada, jeigu viskas juda, tai kur link tai viskas veda? Tad tikėjimas yra pastanga šiame pasaulyje ieškoti prasmės, ir ši pastanga susijusi su mūsų turima proto šviesa, kuri ieško supratimo – kodėl skleidžiasi gėlės žiedas ir kodėl žmogaus širdis ilgisi grožio, tiesos ir laisvės? Tai pastanga ieškoti dangaus blyksnių mūsų tikrovėje ir galbūt net nusišypsoti Kūrėjui matant tuos žiedus bei subrendusį žemės derlių. Juk mūsų tikėjimas reiškia daugiau negu pasirinkti mąstymą, kad „yra kažkas daugiau“. Pagrindinė mūsų krikščioniškojo tikėjimo formulė – ne kad „tikiu į tam tikrą dalyką,“ bet „tikiu į tave“ (Joseph Ratzinger, Krikščionybės įvadas, p. 63). 

Brangieji, mūsų tikėjimas yra atsakas į mus kalbinantį Dievą, kuris mums apsireiškia ne tik Kūrinijoje, bet ir pats ateina mūsų aplankyti. Kaip tai įvyksta? Šiandienos iškilmė mums primena iškiliausią žmonijos žiedą – Mergelę Mariją, kurios gyvenime dangaus prisilietimas įvyko pačiu nuostabiausiu būdu. Ji tapo Dievo Gimdytoja. Viešpats ją prakalbino angelo žodžiais, ir ji Jam atsiliepė. Įvyko Dievo ir žmogaus susitikimas. Dievas nužengė į žmogų. Marija tapo „nėščia Dievu“. Galime tarti, kad ji tuo būdu kartu ir įžengė į dangų, nes dangus įžengė į ją. O dangus yra palaiminimo arba begalinės laimės būsena. Dėl to, kaip šiandienos Evangelija užsimena, jos giminaitė Elzbieta iš nuostabos sušunka: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” (Lk 1, 42). O ir pati Marija atkartoja tuos stebėtinus žodžius tardama: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Ji išpranašauja ypatingą savo vietą žmonijos istorijoje, nes suprato savo išsirinkimo svarbą, Dievo įžengimo į žmonijos istoriją per jos įsčias. Tad kai Bažnyčia giria Mergelę Mariją, ji nieko naujo neišranda ir nieko neprideda. Ji atsiliepia į šią pranašystę. Ir tai nėra tik jos asmeniški, save giriantys žodžiai. Ji tik patvirtina Elzbietos suvokimą ir taip atsiliepia į Šventosios Dvasios darbą joje. O ir mes, girdami Mergelę Mariją, atsiliepiame į Dievo iniciatyvą, į Šventosios Dvasios nuostabų veikimą žmoguje – Marijoje. Ji tai vadina „palaiminimu“.

Kokia tai būsena būti „palaimintam“? Tai susivienijimo su Dievu būsena. Tai dangaus apibūdinimas. Ir čia reikia pastebėti, kad „dangus“ yra būsena, o ne tiek vieta, kaip įprastai žmonės įsivaizduoja. Marija tardama angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ paruošia buveinę Dievui; taip ji atveria žemę dangui, taip Dievas čia nužengia. Mes tai prisimename „Viešpaties angelo“ maldoje sakydami: „Ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Tačiau, kaip šv. Augustinas yra pasakęs apie Mariją, „prieš pradėdama Viešpatį kūne, ji jau jį buvo pradėjusi sieloje“. Taigi, ji atsivėrė Dievo slėpiniui, ji kvietė Dievą į savo širdį, ji „padarė“ vietos Jam savo širdyje. „Ir taip, jai būnant Dievo buveine žemėje, joje jau yra paruošta jos amžinoji buveinė, ši buveinė paruošta visiems laikams. Šiais žodžiais išreiškiamas visas Marijos paėmimo į dangų kūnu ir siela dogmos turinys. Marija „palaiminta“, nes tapo – kūnu ir siela visiems laikams – Viešpaties buveine. Jei šitai tiesa, tai Marija ne tik kviečia mus ja žavėtis, ją gerbti, ji taip pat veda, rodo mums gyvenimo kelią, rodo, kai galėtume tapti laimingi, surasti kelią į laimę“ (popiežius Benediktas XVI, Homilija Marijos Ėmimo į dangų iškilmės dieną, 2006 08 15).

O tada Elzbieta priduria: „laiminga įtikėjusi.“ Brangieji, čia yra atsakymas į mūsų klausimą, kas yra dangus ir kaip jis pasireiškia jau šioje žemėje. Žmogus, kuris tikėjimu tarsi daro šuolį į Dievo slėpinį, tampa laimingas. Nes jau čia, šioje tikrovėje, pradeda užčiuopti Dangaus karalystės blyksnius. Jis tarsi įsitveria į tą slėpinį, kaip mūsų rankos į tuos atsineštus iš laukų žolynus. Tad dangus yra šalia. Jis mūsų rankose. Tačiau kad jį pamatytum, turi „įtikėti“. Tai paslaptis, kuri ir mus pačius „ima į dangų.“ Ir mes taip pat galime drauge su Marija būti paimti į Viešpaties glėbį, į Jo meilės dangų. Būkime drąsūs padovanoti tai sau ir kitiems jau dabar!

Ganytojo žodis

Dievas nori stabdyti žmogų nuo blogo kelio, padėti jam, išgelbėti jį. DIEVUI irgi ADVENTAS – Jo širdis laukia žmogaus atsivertimo. Adventas – tai aktyvaus troškimo ir širdies karščio metas. TAISYKIME VIEŠPAČIUI KELIĄ... TIESINKIME JAM TAKUS...

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune