Vis labiau niūkstant orams, trumpėjant dienoms ir blogėjant situacijai dėl viruso plitimo, labai svarbu išsaugoti viltį tiek asmeniškai, tiek šeimos, darbo ir tikėjimo aplinkose. Apie tai ir buvo du paskutinės lapkričio savaitės parapijų bendradarbių ugdymo seminarai, kurie vyko nuotoliniu būdu.
Lapkričio 25 d. seminare arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė bei Šiluvos piligrimų sielovados koordinatorė Agnė Ivaškevičiūtė supažindino su perdegimo sindromu, jo stadijomis, kai vis auga fizinis, emocinis, psichinis išsekimas, kai žmogus patiria sumaištį, nusivylimą, bejėgiškumą. Ir Bažnyčioje dirbantieji kartais pasijunta tarsi „pavargusios gulbės“. Seminaro dalyviai galėjo apmąstyti savo situaciją; ar neišgyvena tokios perdegimo sindromo fazės, iš kurios sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą savo jėgomis būna sunkiai įmanoma? Vaizdingi pavyzdžiai skatino atpažinti tai savo situacijose ir apmąstyti, jei reikia, kaip imtis tam tikrų veiksmų ar kreiptis pagalbos, kad išsaugotų darbingumą, tarnystės džiaugsmą ir neperdegtų.
Svarbus seminare aptartas klausimas – ar esame pajėgūs konstruktyviai veikti, patirdami stresą, pasikeitimus, kritiką, baimes, pasekmes ir pan.? Kitaip tariant, koks yra mūsų atsparumas? Seminare plačiau aptarti socialiniai ir struktūriniai atsparumo šaltiniai (pvz., teigiami draugai, priėmimo kultūra, įkvepiantys vadovai, savo misijos suvokimas, tikslas, kokiu būdu norime padaryti pasaulį gražesnį ir kt.), kurie gali mums padėti ugdytis atsparumą.
Šis seminaras buvo tik įvadas ir kvietimas į gilesnes savęs pažinimo ir stiprinimo pratybas. Vyks trys tęstiniai seminarai, kuriuose bus galimybė dirbti su parengta medžiaga savianalizei ir saviugdai. Seminarai bus organizuojami gruodžio 10, sausio 7 ir 21 dienų vakarais. Seminaro pranešėjos kviečia tęsti kelionę ir provokuoja klausimu: „Ar esi pasiruošęs įveikti savo gyvenimo maratoną?“ atmenant tai, kas rašoma Šventajame Rašte: „Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 19).
Lapkričio 26 d. vakarą turėjome virtualų tiltą su Slovakija. „Rieka zivota“ bendruomenės vadovas Bohusas Zivcakas kalbėjo tema „Parapija – tikėjimo ir vilties vieta“. Padarydamas sociologinio pobūdžio įvadą, seminaro vedėjas aptarė, kaip parapijas keitė industrializacija, virsmas iš tradicinės į pliuralistinę visuomenę, autoritetų nebuvimą, kaip šiandienis žmonių mobilumas paveikė parapijas, ištrynė jų aiškias ribas ir pan. Svarbu suprasti, kad tai ne krizė, o tikrovė, kurioje šiandien esame.
„Nėra stebuklingo recepto, kaip pritraukti ir išlaikyti žmones parapijose, bet kiekvieno tikinčiojo pareiga savęs paklausti – kokios mano dovanos? Kokia mano vieta parapijoje? Kaip aš norėčiau prisidėti? Turbūt nedrąsu, ar ne? Tad galima pradėti nuo „Dieve, koks turėtų būti mano pirmas žingsnis?“ – sakė nesyk Lietuvoje lankęsis misionierius, kviesdamas kiekvieną iš mūsų tapti gyvaisiais akmenimis bažnyčios pastate. Net jei iš sienos išimsime mažiausią akmenėlį, joje atsivers skylė. Kvietė suprasti kiekvienam savo svarbą, net jei pirmasis žingsnelis būtų Šventojo Rašto skaitymo grupelė.
Pasidalinęs apie esamą nelengvą situaciją tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, seminarą B. Zivcakas užbaigė paraginimu, kad mes, krikščionys, esame tie, kurie turime būti priešakinėse linijose, siekti būti arčiau žmonių. Būkime savo parapijos žmonės, kuriuos Dievas siunčia šiame laike, ir visada Jo klauskime:„Dieve, ką aš galiu padaryti? Kam aš galiu būti šviesa?“
Keldami šiuos klausimus sau, artėjame prie metų pabaigos, Gruodį liko tik vienas tęstinis seminaras „Atsparumas – savo maratono įveikimas“. Tad būkime vilties žmonėmis, neškime šviesą kitiems ir ugdykimės savo atsparumą.
Renata Dubauskienė
Kauno arkivyskupijos Misijų projekto koordinatorė
