Balandžio 3 d., Didysis šeštadienis. Velyknaktis
„Kristus mirė ir prisikėlė dėl manęs. Aš esu panardintas per Krikštą į jo mirtį ir prisikėlimą“, – sako kunigas Artūras Kazlauskas, pristatydamas mums svarbiausią ir pačiią iškilmingiausią Bažnyčios liturgiją, švenčiamą per Velyknaktį.
Didysis penktadienis, balandžio 2 d.
„Didžiojo penktadienio liturgija prasideda ypatingu aktu, kai vadovaujantis vyskupas ar jį pavaduojantys kunigai (ar ir visi tikintieji) sukniumba ant grindų. Tai senas maldos ženklas. Intensyviausios maldos ir visiško atsidavimo Dievui ženklas. Tarsi kirminas, pasak pranašo Izaijo knygos, buvo sutraiškytas mūsų Viešpats. Tad ir mes, parpuldami ant žemės, skelbiam štai šitą susitapatinimą su savo Viešpačiu“, – sakoma katechezėje apie liturgiją Viešpaties Kančios ir mirties atminimo dieną.
Didysis ketvirtadienis, balandžio 1 d.
„Krizmos („patepimo“ iš graikų kalbos) aliejumi bus patepta galva konsekruojamam vyskupui, patepamos rankos įšventinamajam kunigui. Juo bus patepamos bažnyčios sienos. Tai patepimo ženklas. Tie, kas bus patepti, bus panašūs į Pateptąjį. Jėzų mes vadiname Pateptuoju“, – be kita, sakoma katechezėje apie Krizmos Mišias. Joje išgirsime ir apie ypatingą Didžiojo ketvirtadienio apeigą – kojų mazgojimą bei rinkliavą, kuri skiriama vargšams.