Nuotraukose – vaizdo įrašo stop kadrai
Brangūs broliai kunigystėje, mieli tikintieji,
Didysis ketvirtadienis – tai diena, kuri primena mums jaudinančias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dovanas pasauliui – Šv. Mišių auką ir kunigiškąjį pašaukimą bei tarnystę. Šią dieną Dvylika apaštalų gauna užduotį švęsti Eucharistiją – Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentą, o per jų įpėdinius sakramentiniu rankų uždėjimu tęsti kunigiškąją tarnystę pasaulyje sudabartinant Viešpaties veikimą ir Jo artumą.
Ši diena žymi, kad Kristus kunigui patikėjo savo veikimą in Persona Christi, Kristaus Asmenyje. Jis ne tik apaštalams liepė švęsti Eucharistiją savo atminimui. Jis prašė tą atminimą sudabartinti ir savo asmeniu, ir veikimu: ne tik švenčiant Jo Kūno ir Kraujo auką, bet ir patiems tampant auka, būtent dovana pasauliui. Kristus mus padarė šio didžio slėpinio dalininkais. Vyskupo rankų uždėjimu, tuo sakramentinės kunigystės ženklu, išreiškiama ypatinga asmens ir tarnystės vienybė su Kristumi. Ji reiškia ne tik „tu man priklausai,“ bet ir „tu esi mano rankų saugojamas ir globojamas“. Kančios išvakarėse Viešpats atidavė save į žmogaus rankas ir kaip perkeista duona bei vynas – kaip tas, kuris atiduoda savo kūną, visą save meilei iki galo.
Šios bendrystės ypatingas ženklas yra kunigo rankų patepimas šventąja Krizma kaip Šventosios Dvasios ženklu. Senajame Testamente patepimas yra tarnystės ženklas: karaliai, pranašai ir kunigai, tepami šiuo aliejumi, gauna ypatingą misiją ir tarnystę Dievo vardu. Jų patepimas reiškia Dievo artumą ir gaunamą užduotį Dievo tautai, veikti Jo vardu. Jėzus Kristus yra pateptasis. Šiandienos Evangelijoje girdime: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Tai Dievo artumo ir palankumo ženklas, kuris tampa dovana pasauliui, jo vargdieniams, belaisviams, akliesiems ir prispaustiesiems. Kaip svarbu kunigo gyvenime šį artumą puoselėti ir jį dovanoti jam patikėtiems! Viešpats ne kartą, kaip pasakoja evangelistai, ištisai nakčiai pasitraukdavo į kalną maldai ir ypatingai bendrystei su Tėvu. Tas kalnas būtinas ir mums. Kunigas turi būti maldos vyras. To tikisi iš mūsų Viešpats. To laukia iš mūsų ir mūsų broliai bei seserys, kurie viliasi, kad mes būsime tie maldos ekspertai, kurie nešasi savimi Dievo artumo pajautą ir ja dalinasi visų paguodai. Kai trūksta maldos jėgos, trūksta žodžio jėgos, vilties galios, ateina nuovargis. Ar atsimename, kaip popiežius Pranciškus, kalbėdamas mums čia, šioje Katedroje, prieš dvejus metus sakė: „Jei nenorite būti funkcionieriai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti greta žmonių... artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje.“
Kokia nuostaba ir paguoda lydėjo tą kartą sinagogoje besiklausančiųjų Jėzaus, kai Jis tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai!“ (Lk 4, 21). O tada evangelistas pabrėžia: „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“ (Lk 4, 20). Žmonės žvalgosi Dievo artumo ir Jo veikimo ženklų. Jie ieško Jo paguodos ir padrąsinimo. Dievo tauta nori nukreipti akis į tuos, kuriais gali sekti, pasitikėti ir būti įkvėpti. Mes, mieli broliai, esame pašaukti būti tos paguodos ženklais pasaulyje. Viešpats pasidalino su mumis savo misija, kad mes tęstume Jo veikimą pasaulio dienose ir laužydami duoną Šventoje Mišių aukoje, ir dosniai dalindami savo laiką bei buvimą šalia mums pavestiesiems, kad nuolat kviestume juos į bendrystę su Dangaus Tėvu.
Brangūs broliai, ši diena mums primena, kad mes pirmiausia nešame Gerąją Naujieną šio pasaulio vargdieniams. Kaip mums sekasi nešti džiaugsmą, o ne susierzinimą, nešti paguodą, o ne nepasitenkinimą, iškęsti nuoskaudas ir nepasiduoti liūdesiui? Nusiminimui, pasimetimui ir susierzinimui šiame pandemijos laike priežasčių daug. Tačiau Geroji Naujiena ir šiuo nelengvu laiku visiems mums sako, kad nežiūrint laiko išbandymų išlieka viltis, ramybė, džiaugsmas, nes stovime ant tvirtos uolos – Bažnyčios, ir „pragaro vartai jos nenugalės“, kaip sakė Jėzus apaštalui Petrui (Mt 16, 18).
Nojaus laikais atslūgstančio tvano ženklas tapo balandis, nešantis alyvos medžio šakelę. Kunigas savo gyvenimu ir tarnyste taip pat turi tapti paguodos ir vilties ženklu. Jo pareiga – kviesti žmones į susitaikinimą vienų su kitais ir su Dievu. Pareiga kviesti žmones atsisakyti smurto ir gerbti kitą besąlygiškai. Kunigo tikslas – mokyti kitus maldos ir pačiam melstis. Jo uždavinys – pilti gydantį aliejų ant žaizdų šio pasaulio pakraščiuose atsidūrusiems sužeistiesiems. Ir, nepaisant to vis dar pasitaikančio nedėkingumo ar nesupratimo, tapti, pasak apaštalo Pauliaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus „džiaugsmo talkininkais“ (plg. Apd 5, 41). Šiandieną šventinamų aliejų prasmė gali būti sugretinta su kunigystės užduotimi: skelbti džiaugsmą Kristaus mums atnešta žinia, būti stipriems išbandymuose bei stiprinti mūsų brolius ir seseris jų kovose ir būti ramybės nešėjais šiandienos neramaus pasaulio žmogui.
Mes, kunigai, esame didelės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos dalis. Mes dalinamės Jo tarnyste, kuri apima taip pat ir Kryžiaus slėpinį. Jis mums primena, kad Kristus nugali šio pasaulio kunigaikštį ne kalaviju, bet Kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą ginklais ne iš šio pasaulio. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, kurio 150-ąsias gimimo metines netrukus minėsime, savo gyvenimo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Blogį nugalėk gerumu“. Ir mums šiandien tai primena, kokia didelė yra meilės galia. Tik tokia meilė veda į Prisikėlimą, tik tokia meilė gelbėja amžinajam gyvenimui. Tai pergalės ženklas, rodantis Jėzaus kelią ir kvietimą mums tapti Jo „šventumo dalininkais“ (Žyd 12, 10). Todėl „tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ (Apr 1, 5–6).
