Brangūs broliai ir seserys,
mes visi esame gyvenimo nuotykio dalyviai. Bažnyčia tai vadina pašaukimu. Esame pašaukti gyventi šiame pasaulyje ir amžinybėje. Gerasis Dievas iš savo meilės apstybės panoro pasidalinti savo būties dovana su savo kūriniu – žmogumi. Jis sukūrė šį nuostabų pasaulį su kūrinijos įvairove ir pašaukė žmogų gyventi, sukurdamas jį pagal savo paveikslą. Šventojo Rašto Pradžios knyga perteikia tai poetiniu įvaizdžiu: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7). Tai nuoroda, kad gyvybės dovana ateina iš Dievo. Kiekvienas mūsų įkvėpimas yra tarsi priminimas, kad gyvenimą turime ne iš savęs, o iškvėpimas – kad gyvename ne sau. Šiandien minime Pasaulinę gyvybės dieną. Ją švęsti paragino šv. Jonas Paulius II 1998 m. Gyvybės dienos tikslas – paskatinti susimąstyti apie žmogaus gyvybės slėpinį, prisiminti vyro ir moters meilę, santuoką ir šeimą, kuri yra naujos gyvybės lopšys.
Kiekvienas žmogus ir visuomenė turi saugoti ir mylėti žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Enciklikoje Evangelium Vitae Jonas Paulius II priminė, kad viskas, kas nukreipta prieš gyvybę, pažeidžia asmens neliečiamumą, prieštarauja žmogaus orumui, nuodija žmogiškąją civilizaciją ir pažeidžia Kūrėjo garbę. Todėl gyvybės saugojimas reiškia pagarbą Kūrėjui. Tai priminimas, kad gyvenimo prasmė ir tikslas pranoksta šį pasaulį, o gyvybė yra Dievo šlovė, šviečianti mumyse. Ypač tai ryškiai suspindėjo Jėzaus Kristaus Asmenyje, kurio mirtis ir prisikėlimas atskleidė tikrąją gyvenimo vertę ir amžinojo gyvenimo viltį.
Šis, ketvirtasis, Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Šiandienos Evangelijoje Jėzus taria: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Jėzus atskleidžia savo pašaukimą, kurį kaip priesaką yra gavęs iš savojo Tėvo – dovanoti savo gyvybę už Jam pavestuosius. Jis sako: „Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10, 18). Tik Dievas gali ištarti tokius žodžius. Tuo Jis pasako, kad mirties ir gyvenimo raktai yra Jo rankose. Tuo Jis mums primena, kad šio gyvenimo kelionėje mums reikalingas toks ganytojas, kuris turi galią dovanoti gyvybę ir amžinąjį gyvenimą. Tai nuoroda, kokia svarbi yra mūsų bičiulystė su Viešpačiu. „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). Kristus pažįsta savuosius, o jie pažįsta savąjį Ganytoją. Tai žmogaus gyvenimo didžioji dovana ir nuotykis – pašaukimas tikėjimui. Tai Dievo meilės iniciatyvos atradimas. Naujasis Testamentas tai vadina gimimu iš naujo, gimimu iš aukštybių. Antrasis šios dienos skaitinys tikėjimo atradimo prasmę išreiškia džiaugsmu – „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1).
Neatsitiktinai šį sekmadienį minima ir Pasaulinė maldos už pašaukimus diena. Ji skirta priminti Gerojo Ganytojo veikimui pasaulyje – pašaukimui į kunigiškąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Tai didi Dangaus dovana. Viešpats nepaliaujamai šaukia žmones atrasti jiems skirtą ganytojo pašaukimą. Popiežius Pranciškus praėjusių metų gruodžio 8-ąją paskelbė Šv. Juozapo metus ir apaštališkuoju laišku Patris Corde („Tėvo širdis“) pakvietė mus visus „ugdyti meilę šiam didžiam šventajam“. Na, o šios dienos progai Šventasis Tėvas parašė laišką, pavadintą „Šventasis Juozapas: Pašaukimo sapnas.“ Jame, primindamas, kad Dievas žvelgia į širdį (plg. 1 Sam 16, 7), popiežius sako: „Viešpats trokšta formuoti tėvų širdis, motinų širdis: atviras širdis, gebančias angažuotis dideliems polėkiams, didžiadvasiškai dovanojančias save, užjaučiančias, galinčias paguosti baimėse, ir tvirtas, pajėgiančias sustiprinti viltis. Būtent to reikia kunigystei ir pašvęstajam gyvenimui, ypač šiandien, trapumu ir kančia paženklintais laikais, taip pat ir dėl pandemijos, kuri kelia netikrumą ir baimę dėl ateities ir paties gyvenimo prasmės.“ Popiežius Pranciškus pašaukimą apibūdina trimis raktažodžiais: sapnas-svajonė, tarnystė ir ištikimybė. Šv. Juozapas, gilios nuojautos vedamas ir Viešpaties padrąsintas sapne, savo gyvenimu išpildė Dievo svajonę. Jis save dovanojo tarnystei. Popiežius rašo: „Kiekvienas tikras pašaukimas kyla iš dovanojimosi, kuris yra brandžios aukos vaisius. Taip pat kunigystėje ir pašvęstajame gyvenime reikalinga tokio pobūdžio branda.“ Ji realizuojasi, kai žmogus „ištvermingai laikosi Dievo ir jo planų“. Tokia „ištikimybė yra džiaugsmo paslaptis“. Galime tarti, jog paversti savo gyvenimą dovana Dievo mums skirtame pašaukime yra Dangaus laimės paragavimas.
Brangūs broliai ir seserys, atrodo, kad pašaukimo nuotykis ištinka ne tik žmones. Šią dieną minime ir kitą labai svarbią progą. Lygiai prieš 100 metų Kauno katedrai suteikta bazilikos titulo garbė. 1921-aisiais balandžio 26 dieną popiežius Benediktas XV savo bule, pasirašyta Vatikano valstybės sekretoriaus Pietro Gasparri, išreikšdamas dėmesį mūsų kraštui ir jo tikinčiųjų palaikymą, suteikė Kauno katedrai „mažosios bazilikos“ titulą. Šis Šventojo Sosto dėmesio ženklas buvo itin reikšmingas kaip dvasinė parama besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai ir Bažnyčiai joje – tais metais 500 m. įkūrimo jubiliejų minėjusiai Žemaičių vyskupijai. Netrukus, 1926 metais, įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Kauno Bažnyčia savo gyvavimą tęsė jau kaip metropolinė arkivyskupija – bažnytinės provincijos centras.
Popiežiaus bulė buvo paskelbta Kauno katedroje tų pačių metų rugsėjo 11 d. iškilmėse švenčiant Žemaičių vyskupijos įsteigimo 500 m. jubiliejų. Kaip žinia, 1864 m. Žemaičių vyskupo sostas caro valdžios buvo perkeltas į Kauną, o parapinė Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo tapusi Žemaičių vyskupijos katedra. Artėjant 500 metų Žemaitijos vyskupijos pripažinimo jubiliejui, 1921-ųjų pradžioje Žemaičių katedros kapitulai kilo mintis apie bazilikos titulą Kauno katedrai. Dėl šio reikalo tada nutarta įpareigoti Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių kreiptis į tuometinį popiežių Benediktą XV. Lietuvą pasiekusioje bazilikos titulo suteikimo bulėje popiežius rašo, jog šitaip jis atsiliepia į savo garbingojo brolio Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus (vadovavusio vyskupijai 1914–1926 m.) prašymą suteikti katedrai Kaune bazilikos titulą, nes Žemaičių vyskupijos 500 metų sukaktis esanti labai palanki proga iškilmingai šventei, kuri būtų skirta „didesnei Dievo garbei, krikščioniškam maldingumui ugdyti bei jo [vadovaujamos] vyskupijos orumui puoselėti“.
Kauno katedra nuo tada įgavo teisę naudoti specialiąsias bazilikų insignijas. Tai – conopaeum (dar vadinamas ombrellone) – skėčio formos baldakimas ir tintinnabulum – varpelis. Šios insignijos išstatomos presbiterijoje didžiojo altoriaus dešinėje pusėje, nešamos iškilmingose procesijose ir simboliškai išreiškia budėjimą, jog šventovė yra pasiruošusi sutikti patį Šventąjį Tėvą – ir tai įvyko jau net du kartus per pastarąjį ketvirtį amžiaus! Ir tai tik paliudija ar net stebuklingai patvirtinta ypatingą Dievo meilę bei šios šventovės globą!
Šv. Jonas Paulius II, didysis Kristaus piligrimas, per savo apaštališkąjį vizitą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 6 d. apsilankė Kauno arkikatedroje su privačia malda. Su popiežiaus Benedikto XVI ir jo įpėdinio popiežiaus Pranciškaus ypatinguoju pasiuntiniu 2013 m. gegužės 4–5 d iškilmingai minėtas Kauno arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejus. Kauno arkikatedra po 25-erių metų didžiulį dvasinį pakilimą vėl išgyveno 2018 m. rudenį, kai rugsėjo 23 d., pasibaigus sekmadienio Eucharistijai Kauno Santakoje, ją aplankė Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus ir čia susitiko su Baltijos kraštų dvasininkais bei pašvęstaisiais. Dėkojame Gerajam Viešpačiui, kad turime šią brangią šventovę Dievo artumui priminti ir įžengti į namus, kurie žymi Viešpaties karalystės prieangį.
Brangieji, visos šios turtingos progos vienu ar kitu būdu atsispindi žmogaus, kurio 50 metų kunigystės jubiliejų šiandien minime, gyvenime. Tai prelatas profesorius habilituotas mokslų daktaras Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS. Jis lygiai šią dieną minint Šv. evangelisto Morkaus iškilmę iškilmingai čia, Kauno arkikatedroje bazilikoje, ištarė „taip“ Gerojo Ganytojo pašaukimui ir visus 50 metų ištikimai sekė jį pašaukusiu Viešpačiu. Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas gimė 1944 m. kovo 7 d. Šiaulių mieste. Jau būdamas 15 metų amžiaus įstojo į Trečiąjį Šv. Pranciškaus Asyžiečio (pasauliečių pranciškonų) ordiną. 1963 m. baigė vidurinę mokyklą ir kelerius metus dirbo Šiaulių konditerijos fabrike „Rūta“, taip pat lentpjūvėje ir zakristijonu Pabradėje, laukdamas, kol galės įstoti į Kauno kunigų seminariją, nes tuometinė valdžia tai trukdė. 1966 m., kai valdžia leido padidinti stojančių seminaristų skaičių nuo 5 iki 10, pateko į laimingųjų sąrašą ir buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir į seminarijoje tuomet veikusį Teologijos fakultetą.
1971 m. balandžio 25 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje vyskupas Juozapas Labukas suteikė Kunigystės šventimus, ir jis buvo paskirtas Kauno Mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vikaru, vėliau Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Prelatas Vytautas Steponas dosniai save dovanojo įvairiose Kauno arkivyskupijos tarnystėse: buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos Tribunolo notaru, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektoriumi ir dėstytoju. Nuo 1990 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytoju docentu. Prelatui Vytautui Viešpats patikėjo daug vadovaujančių pareigų. Jis 1990–1997 m. buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos Religinio švietimo centro pirmininku, dirbo katechetinių kursų vadovu ir Aukštesniosios katechetų mokyklos direktoriumi. 1991–2006 m. buvo atkurtojo Pasauliečių pranciškonų ordino Kauno regiono brolijos vadovu, vėliau dvasiniu asistentu. 1991–1993 m. buvo Kauno miesto Carito organizacijos pirmininku. 1993 m. spalio 22 d. paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto (vėliau Katalikų teologijos) dekanu ir dirbo iki 2007 metų, o dabar darbuojasi Vytauto Didžiojo universitete Katalikų teologijos fakultete eidamas dėstytojo profesoriaus pareigas.
1995 m. gegužės 22 d. jam suteiktas teologijos mokslų daktaro laipsnis. Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas buvo 1996–2020 m. Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys, o 1999–2019 m. mokslinio žurnalo SOTER redakcinės komisijos pirmininkas. 2008 m. balandžio 4 d. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete apsigynė teologijos habilituoto mokslų daktaro darbą tema „Homiletikos ir katalikiškos kultūros santykis pastoracinės teologijos perspektyvoje“, ir jam buvo suteiktas einančiojo profesoriaus pareigas laipsnis. Nuo 2010 m. iki dabar yra Kauno miesto savivaldybės administracijos kapelionas. Be profesoriaus mokslinių publikacijos darbų, yra parašęs ir išleidęs 11 poezijos knygų.
Vytautą Steponą Vaičiūną 1998 m. kovo 26 d. popiežius Jonas Paulius II antrasis pakėlė Popiežiaus rūmų kapelionu – monsinjoru. 1999 m. rugpjūčio 25 d. Vilkaviškio vyskupas Juozapas Žemaitis MIC paskyrė Vilkaviškio vyskupijos kapitulos Garbės kanauninku. 2004 m. balandžio 28 d., švenčiant Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 15 m. sukaktį, apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto sidabro medaliu. 2003 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. 2004 m. gegužės 17 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė Šventojo Sosto garbės prelatu. 2019 m. kovo 18 d., švenčiant Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 30 m. jubiliejų, už nuopelnus universitetui apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto aukso medaliu.
Dėkojame Gerajam Viešpačiui už gausiai suteiktas malones savo tarnui prelatui Vytautui Steponui Vaičiūnui OFS.
Dėkojame Viešpačiui už mūsų arkikatedros bazilikos garbės 100 metų jubiliejų. Dėkojame Viešpačiui už pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Dėkojame už gyvenimo dovaną!
Te Gerasis Ganytojas, kurio rankose mūsų gyvenimas ir amžinybė, suteikia mums jėgų, ryžto ištvermės jį sekti, „nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
