Išleistas Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dienoraštis – jauno žmogaus dvasios ir laikmečio liudijimas šiandienai
Paskelbta: 2021-05-28 15:18:34

Nuotrauka – Silvijos Knezekytės

„Jūsų rankose, brangus skaitytojau, – vienos iškiliausių mūsų tautos dukterų dienoraštis. Tai Elenos Spirgevičiūtės asmeninis liudijimas mūsų ir ateities kartoms apie jos gyvenimo ir tikėjimo kelionę“, – rašo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ką tik išleistame Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dienoraštyje, kuris pavadintas dovana, leidžiančia pažinti jauną žmogų, sudėtingomis Lietuvos okupacijos pradžios sąlygomis subrendusį be išlygų priimti „kankinystės vainiką“ (p. 5).

Elenos Spirgevičiūtės dienoraštį, pavadintą KAI ŽEMĖ DANGŲ BUČIAVO, sudarė vyskupas dr. Algirdas JUREVIČIUS, išleido VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, redaktorė Regina PUPALAIGYTĖ, dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ.

Tai knyga iš labai arti, iš paties asmens tekstų, susipažinti pirmą kartą arba pagilinti savo pažintį su Elena Spirgevičiūte, kuriai būnant vos dvidešimties jau teko apginti garbę ir orumą iki kankinystės už savo brandintus krikščioniškus idealus (Elena Spirgevičiūtė žuvo nuo užpuolikų tėvų namuose Kaune, Tvirtovės al., pirmosiomis 1944-ųjų dienomis. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės  beatifikacijos byla yra pirmoji, pradėta Kauno arkivyskupijoje 2000 metais).

Knygos įvade pristatydamas Elenos Spirgevičiūtės (1924–1944) biografiją, vyskupas Algirdas Jurevičius rašo, jog pirmieji jos dienoraščio nuorašai buvo padaryti ir platinami kunigo Prano Račiūno MIC rūpesčiu. Rengiant spaudai, buvo ieškoma ir kitų dienoraščio nuorašų. Atradus daugiau ir atlikus lyginamąją analizę, kilo būtinybė naujai išleisti šį dienoraštį, kurio paieškos (jų ėmėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas, VDU doc. dr. Artūras Grickevičius) buvo tapusios „detektyvo verta istorija“ (p. 205).

„Nors neatsisakome pastangų ir minties kada nors išvysti dienoraščio originalą, tačiau šiandien kreipiame žvilgsnį į patikimai perduotą tekstą tam, kad galėtume suprasti Elenos Spirgevičiūtės vidinį gyvenimą, dvasinį brendimą ir galutinį apsisprendimą žmogaus asmens kilnumo bei tikėjimo paliudijimui“, – rašo sudarytojas Algirdas Jurevičius, vildamasis, kad dienoraščio originalas nebuvo sunaikintas istorijos vėjuose, ir linkėdamas, kad Elenos mintys jau šiandien per įvairias gyvenimo kliūtis vestų skaitytojus į Gyvenimą (p. 220).

Knygą jau galima įsigyti el. prekyboje >> , taip pat internetiniuose bei katalikiškuose knygynuose ir parapijose.

Tekstas iš knygos (p. 71–199).

„1940.XI.10, sekmadienis.

9-niomis buvau šv. Mišiose. Komuniją priėmiau už mamytę. Prašiau jai sveikatos, kantrybės. Po pusryčių skaičiau, paskui rašiau rašinį „Baltos chrizantemos“. Rašyti man neblogai sekasi. Tas rašinys vaizduoja mano sielą, mano troškimus. Mylėti galima, bet reikia laukti Dievo valandos ir tai vykdyti skaisčiai.

Nors sekmadienis, bet visi dirba, einu ir aš į pamokas.

<...>

1942.III.22, sekmadienis.

O širdie, dabar taip gera ir ramu! Jėzau, Tu esi manyje, ir aš Tavyje! O laimė begalinė, nežemiškoji.

Girdžiu dabar per radiją dainuojant B. Grincevičiūtę. Toks švelnus, žavus jos balsas, Ji pasaulio nemato, bet man atrodo, kad Beatričė yra laiminga. Per toli nuklydau. Myliu Tave, Jėzau, ir Tu mylėk mane!

Priešpiet aš, Česiukas ir Sabutė važiavome į Muravą duonos parsivežti. Ten užklydo ir vokietis su kažkokia moteriške. Saulutė daug šilčiau jau šildo, daug skaisčiau šviečia. Pavasari, ilgiuosi tavęs, žalių laukų, meilių kvapų... Greit baigsis II trimestras.

Laukiu šv. Velykų, noriu pašokti.

1942.IV.1, trečiadienis.

Nebūkime panašūs į Gogolio „Revizorių“, – sako gimnazijos direktorius. „Būkime geri ir teisingi žmonės – tai yra didžiausias mano troškimas“, – sako jis vėl. Aš myliu jį, bet nesistengiu būti jam gera. Reikia ir man prisikelti ir atsikratyti Gogolio aprašyto chlestakoviškumo. O juk mes visi dažnai esame chlestakovais, pamirštame žmoniškumą. Žmoniškumas pirmoje vietoje!

<...>

1942.IV.29, trečiadienis.

Gyvenimas – tikrovė. Aš pradedu po truputį jį pažinti. Susidariau savo pažiūras, formuojasi mano charakteris, be to, esu nepalyginamai drąsesnė ir taktiškesnė. Vis dėlto aš skiriuosi nuo kitų mergaičių, tik nenumanau kuo – ar blogumu, ar gerumu. Juk visa savo esybe trokštu būti gera, mylėti Dievą ir tėvus.“

 

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Ganytojo žodis

„PRADŽIUKIME! Kad Švč. Mergelės Marijos MAGNIFICAT taptų mūsų savastimi: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.“

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune