Nuotraukos – Juozo Kamensko (1,2), Agnietės Čisler (3, 4, 5, 6, 7, 8, 9)
Rugsėjo 15-ąją, dėkojant Dievui už atlaidų malones, maldos vienybė buvo išgyventa su mūsų tautiečiais, kurie nuolatinai ar laikinai gyvena svečiose šalyse. Šia Padėkos ir vienybės diena Šiluvoje jau buvo užbaigti didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, į kuriuos per visą aštuondienį kasdien keliavo piligrimai iš visų Lietuvos kampelių, buvo atvykusių iš Lenkijos, Latvijos.
Ne vienas liudijo čia išgyvenęs atlaidų dovanotą Dievo bei Mergelės Marijos artumą ir žmonių bendrumą. Per įvairias tarnystes – vyskupų, kunigų, diakonų, seminaristų, pašvęstųjų, savanorių, Carito bendradarbių atlaidų organizatorių, transliuotojų, patarnautojų, šeimininkių, geradarių, giedojusių chorų,– arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo padėkos žodžiais, galėjome patirti šventovės svetingumą ir atlaidus išgyventi kaip šventę.
Paskutinė atlaidų katechezė ir buvo skirta dėkojimui bei vienybei. Kunigas Linas Šipavičius atkreipė dėmesį, jog dėkojimas – tai žmogaus atsakas į Dievo malonę, susižavėjimas Jo dosnumu. Naujajame Testamente dėkojimas susijęs su Eucharistija, o išskirtinė dėkojimo vieta – švenčiama liturgija. Katechezėje nesyk cituotas apaštalas Paulius kalba apie dėkojimą kaip širdies reikalą ir pagrindinę krikščionio laikyseną. Pasak kunigo Lino Šipavičiaus, vienybė yra Jėzaus didžiausio troškimo – kad būtume viena su Tėvu – išsipildymas, o neištikimybė yra labai didelė nuodėmė.
„Mūsų Tėvynė pranoksta geografines ribas“, – kalbėjo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Padėkos ir vienybės dieną, pabrėždamas, jog esame viena tauta, broliai ir seserys, visos lietuvių bendruomenės pasaulyje.
Šią dieną iškilmingai Eucharistijai už lietuvius pasaulyje vadovavo ir homiliją pasakė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos mokytojų choras „Urbis Cantores“, grojo styginių kvartetas „Cordae David“.
Pasmerktas mirti Jėzus ir Jo Motina bei apaštalas Jonas kryžiaus papėdėje, – ši Evangelijos scena Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios šventėje, homilijos žodžiais tariant, nelepina džiaugsmu, tačiau paragina ištikimybei.
Ką tik iš tarptautinio Eucharistinio kongreso Budapešte sugrįžęs vyskupas Rimantas Norvila pasidalijo ten išgirsta mintimi, jog supasaulėjusioje Europoje daug kas save laiko tikinčiais, tačiau gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Žmonės baiminasi viešai parodyti savo priklausomybę Bažnyčiai. Kai matome daugelio žmonių nutolimą nuo Dievo, abejingumą, reikia geros valios žmonių ištikimybės, kad tikėjimo tąsa nenutrūktų.
„Lietuvių bendruomenės išeivijoje buvo tvirtas užnugaris pavergtoje Tėvynėje“, – sakė vyskupas Rimantas Norvila, pabrėždamas tautiečių vienybę čia ir svetur ir tai, kaip svarbu vertinti ryšius, neatitrūkti nuo etninių, kultūrinių ir tikėjimo šaknų.
„Likite Kristui ištikimi, net ir nežinodami, koks bus rytojus“, – sakė ganytojas, patikindamas, jog Dievas ir neviltį gali perkeisti viltimi.
Šv. Mišių pabaigoje per aikštę procesijoje Švenčiausiasis Sakramentas buvo perneštas į Apsireiškimo koplyčią čia palaiminant ir šiuo palaiminimu ženklinant atlaidų iškilmių pabaigą.
Vakaro šv. Mišiose jau dėkota už Šilinių malones ir visiems čia tarnavusiems bei apsilankiusiems piligrimams. Atlaidų laiką arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pavadino palaimingu, išgyventu tarsi ant Taboro kalno, kur daugelis žmonių dovanojo savo laiką Viešpačiui.
„Čia tarsi parepetavom Dangaus karalystės santykius“, – sakė arkivyskupas, o savijautą jau baigiantis atlaidams pavadino nusileidimu nuo Taboro kalno, kai laukia kasdienybė su savo prieštaravimais, kur reikės išstovėti kaip Marijai ir apaštalui Jonui po Jėzaus kryžiumi.
Arkivyskupas pabrėžė, kaip svarbu nebūti našlaičiu, turėti santykį – priklausyti. „Mus vienija Bažnyčia, esame Tėvo mylimieji – štai kas gydo mūsų širdis“, – sakė ganytojas, tardamas nuoširdų „ačiū“ už tarnystes, maldos susirinkimą, priklausymo dovanos išgyvenimą, Viešpaties artumą, kuris reiškiasi per pagalbą, dovanojamą kitam.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
