Pokalbis su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi: „Visi galime pakeisti kryptį: iš neapykantos į meilę, iš melo į tiesą, iš nuodėmės į dorybę.“ (LRT „Savaitė“, 2022 01 16)
Paskelbta: 2022-01-17 14:53:44

Transliuota LRT „Savaitėje“ 2022 m. sausio 16 d. 19.30 val. Kalbėjosi Nemira Pumprickaitė

– Esate tas žmogus, kuris tikrai žino laisvės kainą. Jūs buvote Nepriklausomybės aikštėje, pats viską girdėjote, ar šiandien žmonės mūsų valstybėje nėra laisvi, jeigu net tokią dieną leidžia sau taip elgtis?

– Šiandien Lietuvoje turime labai daug, gal net per daug, išorinės laisvės. Tai liudija ir išduotas leidimas protesto mitingui Laisvės gynėjų dienai.

Tačiau reikia daryti skirtumą tarp išorinės laisvės, kuri nustatoma įstatymais, ir tikros laisvės, kurią žmogus susikuria gyvendamas tiesoje ir meilėje. Tik šita laisvė yra tikra laisvė; apie ją kalbėjo ir Jėzus, sakydamas: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Be šitos dvasinės laisvės išorinė laisvė yra labai pavojinga.

– Jeigu paklaustų manęs, koks jausmas apėmė, matant ir girdint, kas dėjosi ketvirtadienį Nepriklausomybės aikštėje, sakyčiau, kad jausmų buvo ne vienas, bet ryškiausias turbūt – gėda. Jie džiaugėsi, kad nušvilpė Seimą, o man buvo gėda, kad švilpė tokiems, kaip jūs, kurie atsiėmėte Laisvės premiją, tiems, kurių atminimo susirinko pagerbti. Kokie buvo jūsų jausmai?

 Prisipažinsiu, kad tokių jausmų, kuriuos išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, niekuomet anksčiau nebuvau išgyvenęs. Nei KGB kalėjime, nei tardymų ar kalinimo metu. Anuomet, nors teko išgyventi sunkių dalykų, bet buvo aišku, kas yra kas. Tave muša,ir žinai kas tai daro ir už ką daro. O tai, ką išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, netilpo į jokius rėmus. Susirinkome paminėti 1991 metų sausio aukas, sudėtas už mūsų laisvę, ir staiga švilpimas, kaukimas. Švilpimas net kalbant Laisvės premijos laureatei ses. Bernadetai, kuri, rizikuodama laisve, redagavo Kronikos numerius. Širdyje buvo tiek negera, kad galėjau tik kartoti maldos žodžius: „Viešpatie, pasigailėk jų!“

– Čia tokia didelė neapykanta, nepasitenkinimas valdžia ar išoperuota pagarba, jos tiesiog neliko tokių žmonių galvose – nesvarbu kur, kada, kokia proga savo pyktį reikšti? Juk kai tokią dieną skiepai ir galimybių pasas svarbiau, tai rytoj jie ateis į kieno nors laidotuves ir pradės mitinguoti.

 Nepriklausomybės aikštėje sprogo neapykantos burbulas. Labai gaila, kad per kelis laisvės dešimtmečius mes kalbėjome ir kūrėme tik medžiaginę gerovę. Tai buvo daroma ne tik sąžiningai dirbant, bet ir lipant vieni kitiems per galvas. Tai nulėmė pykčio augimą žmonėse.

Visai suprantamas žmonių noras išsakyti savo nuomonę jiems rūpimais klausimais, tik tam turi būti tinkamas laikas ir tinkama vieta.

Viliuosi, kad mitingų organizatoriai pasimokys iš padarytų klaidų.

– Kokia jėga, turiu galvoje ne fizinę jėgą, galėtų tokius žmones sudrausti, priversti pagalvoti, kaip niekšiškai jie elgiasi, juk valdžia visada laikina, padorumas ir garbingumas – amžinas?

 Anomis sausio dienomis, kai susidūrėme su sovietinės valdžios jėga, mus vienijo ir teikė stiprybės tikėjimas į Dievą ir meilė Tėvynei. Tai buvo jėga, stipresnė už baimę, kurią sėjo išorinė brutali valdžios jėga.

Esu giliai įsitikinęs, kad prarasti tikėjimą ir meilę yra pati didžiausia žmogaus nelaimė. Kai žmogus myli tik save ir turi tik savo tiesą, tuomet jis tampa labai pavojingas ne tik kitiems, bet ir sau pačiam.

Tai, ką matėme Nepriklausomybės aikštėje, turėtų versti mąstyti, kokiu būdu tos amžinosios vertybės turėtų būti diegiamos mokyklose, universitetuose, kad pamažu jos taptų visuotinomis. Jei šito nepasieksime, mūsų ateitis bus labai miglota, o mūsų laisvė – labai trapi.

Ir vis dėlto juk ne jų dauguma mūsų valstybėje?

Tikrai ne dauguma. Net ir mitinguose nebūna jų dauguma, bet jie garsiausiai šaukia, todėl mums einant į bet kokius mitingus reikia pamąstyti, kad mumis nepasinaudotų žmonės, kurie supranta tik neapykantos ir netiesos kalbą.

– Jeigu Bažnyčia pareikštų savo matymą tokiu šitų žmonių elgesiu, kaip manote, būtų išgirsta? Ar ribos jau peržengtos ir, deja, bet susikalbėti nebepavyks?

 Bažnyčia nuolat kalba apie laisvę, nes pats Jėzus Kristus atėjo į šią žemę žmogų ne pavergti, bet išgelbėti, išlaisvinti. Prisiminkime, kad už skelbiamą tiesą Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus. Šiandien skelbiant išlaisvinimo evangeliją taip pat galima susilaukti ne plojimų, bet smūgių. Bažnyčiai šito bijoti nereikia, tačiau tikėtis, kad visi ją išgirs, būtų labai nerealu. Bažnyčia giriama ir niekinama turi atkakliai skelbti Evangelijos tiesą, – tai yra pats didžiausias pasitarnavimas, kurį ji gali atlikti žmonijai.

– Kardinole, jeigu jūs melstumėtės už tokius žmones, ką jūs kalbėtumėte savo maldose?

 Čia negali būti net abejonės, kaip tokiais atvejais reikia melstis. Panašiai kaip nukryžiuotas Jėzus meldėsi už jį pasmerkusius žmones – Tėve, atleisk jiems!, taip krikščioniška meilė turi skatinti ir mus melstis, kad klystantys žmonės keistųsi į gera. Kol gyvename žemėje, mes visi esame kelyje, ir visi galime pakeisti kryptį: iš neapykantos į meilę, iš melo į tiesą, iš nuodėmės į dorybę. Nuo dabar dar dažniau melsiuosi už tautiečius, kad mūsų visuomenėje neapykantai, egoizmui kuo mažiau liktų vietos, kad žmonės turėtų drąsos keistis į gera.

 

Ganytojo žodis

Kokia nuostabi ramybė apima žmogaus širdį, kai jis dovanoja sau maldos laiką ir patiria mylinčio Tėvo artumą. Visi esame Bažnyčia, pakviesta skelbti šią Gerąją Naujieną! Visi esame Mergelės Marijos bičiuliai, kviesdami savo brolius ir seseris garbinti jos Sūnų! Būkime ir mes Dievo meilės apaštalai, pasiruošę paliudyti „apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune