Kęstučio Kėvalo homilija pradedant Kauno – Europos kultūros sostinės metus: „Turime progą vienytis per kultūros dovaną.“ (2022 01 22)
Nuotraukos – Aldonos Narušienės (Kristaus Prisikėlimo parapija)
Šį vakarą susirinkome pasidžiaugti neeiliniu įvykiu. Visa Europa šiandien žvelgia į naująją kultūros sostinę – Kauną.
Labai džiaugiuosi savo gimtąjį miestą matydamas pilną kūrybinės energijos. Džiaugiuosi, kad norime ir turime kuo pasidalinti su Europa ir visu pasauliu.
Šiandien dėkojame Dievui ir meldžiamės už mūsų gražųjį miestą ir jo žmones. Taip pat ir už visą krikščionišką Europą, kuri kadais tapo Vakarų civilizacijos ir kultūros židiniu. Išmokyk mus, Viešpatie, deramai vertinti ir puoselėti jos kultūrinius lobius, jos krikščioniškąsias šaknis.
Jas liudijame dabar, susirinkę šventosiose Mišiose. Jas vieningai prisiminsime ir po Mišių, kai lygiai 20 val. 22 min. ims gausti visų Kauno bažnyčių varpai.
Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome šiam šventiniam vakarui labai tinkamus žodžius: „Ši diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite!“ <…> „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami jų dalį tiems, kurie nieko neturi sau pasiruošę <...>. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 9–10).
Verta įsiklausyti. Pirmiausia, nepamirškime dėkoti Dievui už tai, ką esame gavę, – juk ši šventė, kaip ir kiekviena kita, yra šventė Viešpaties garbei. Antra, nenusiminkime, nors tam pakaktų priežasčių visur aplink – švęskime šią Viešpaties mums dovanotą dieną. Trečia, dalinkimės džiaugsmu – nepasilikime jame vieni, dalinkimės juo su kitais. Juk ir šiandienos Evangelija mums panašiai byloja: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 19–20).
Šiandien Europos kultūros sostinės titulas grįžta į Lietuvą po 12 metų pertraukos. Šventės organizatoriai džiaugiasi, kad pokytis įvyko dar renginiams neprasidėjus. Jie pastebi, kad „miestas ir jį supančios gyvenvietės, Kauno kūną sudarančios bendruomenės aktyvavosi“.
Rengiantis šiems metams, atgimė ne tik bendruomenės. Vėl apmąstėme ir suvokėme Kauno kultūros paveldo didingumą. Štai kad ir ši kaunietiškojo modernizmo liudininkė – Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilika. Ją tarpukariu sumanyta pastatyti kaip mūsų tautos dvasinio atgimimo ir atgautos laisvės simbolį. Tačiau ji yra ir mūsų tautos drąsos, veržlumo, gebėjimo suderinti tradicijas ir modernybę simbolis.
Ant aukšto kalno stovinti balta šventovė yra kaip švyturys tikėjimo ieškantiems. Kaip priminimas jį apleidusiems... 70-ies metrų aukščio jos bokštas palydi į dangų mūsų maldas. Mintyse iškyla Apreiškimo Jonui eilutės: „Ir nunešė mane dvasioje ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą“ (Apr 21, 10).
Šiandien, pristatant naująją Europos kultūros sostinę, būtina pasakyti, kad Kaunas ilgus šimtmečius buvo ir šiandien savo esybe yra europietiškas miestas.
Tai miestas, menantis Vytauto Didžiojo laikus. Būtent Vytautas Didysis sumanė kurti naują miestą aplink Rotušės aikštę ir pilies link ir 1400 m. čia pastatė pirmąją bažnyčią. Ją pavadino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ja rūpintis pavedė vienuoliams pranciškonams, kurie įsikūrė Nemuno ir Neries santakoje. Pranciškonai naujai pakrikštytame krašte daug jėgų skyrė evangelizacijai ir sielovadai, ruošė žmones Krikštui.
Ne tik vienuoliai tapo svarbiais Vakarų kultūros nešėjais. Visa miesto kūrimosi istorija byloja apie tai, kaip mes praturtėjame dalindamiesi žiniomis, kaip suklestime sąveikaujant skirtingoms kultūroms. Žinome, kad europiečiai amatininkai ir pirkliai buvo kviečiami apsigyventi Kaune, jiems buvo siūlomos palankios sąlygos kurti verslus. Apie trečdalis miestiečių kalbėjo vokiškai, vėliau susibūrė nemaža lenkų bendruomenė.
Kaunas greitai tapo prekybos ir amatų centru, viduramžiais buvo sukūręs platų prekybos ryšių tinklą su užsienio šalimis. Jo augimui didelės reikšmės turėjo mieste veikusi Hanzos pirklių sąjungos atstovybė. Hanzai tuo metu visoje Europoje priklausė 160 miestų iš 10 šalių. Kauno pirkliai keliaudami persiimdavo europietiškąja kultūra, su europiečiais saistėsi giminystės ryšiais. Ir šiandien Kaunas priimamas į istorinį Hanzos ratą, turime gražias Hanzos dienų šventes.
Vėliau mus su Vakarų Europa jungė per Kauną ėjęs pašto traktas maršrutu Sankt Peterburgas–Varšuva. Iš ten galima buvo pasiekti ir Vakarų Europą. Vėliau tuo pat maršrutu kursavo traukinys per Kauną.
Nekeista, kad Kaunas, tarpukariu tapęs atkurtos Lietuvos valstybės sostine, su kaupu pateisino vakarietiškos sostinės vardą. Kauno – Lietuvos sostinės – vardas ir šiandien įrašytas Ženevos katedros frontone.
Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kurio 100 metų jubiliejų šiemet minime ir kurio studentai stažavosi geriausiuose Europos universitetuose ir grįždavo kurti Lietuvai. O kai kurie savo idėjomis turtindavo visą pasaulį. Paminėsiu tik kelis: menininkas Jurgis Mačiūnas, filosofas Emanuelis Levinas, Kaune gimę broliai Minkovskiai, kurių vienas – Hermanas – mokė Einšteiną, jo tyrinėjimais remiasi gravitacijos teorija, astrofizika ir daug kitų šiuolaikinio mokslo sričių. O kito – Oskaro – atradimas sudarė pagrindą insulino atradimui, jam turime dėkoti už tai, kad cukrinis diabetas nebėra mirtina liga. Už tai buvo net 6 kartus nominuotas Nobelio premijai.
Kaune, Lietuvos laikinojoje sostinėje, atsirado lietuviškasis modernizmas, esperanto kalba, pradėtas kurti lietuviškas kinas. Į Kauną sugrįžti, perskridę Atlantą, svajojo Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jų drąsa ir veržlumu, jų kūrybine dvasia Kaunas alsuoja ir šiandien.
Prieš skrydį lakūnai rašė: „Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo. <…> „Lituanicos“ laimėjimas tegul sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams. „Lituanicos“ pralaimėjimas <…> tegul auklėja jaunųjų lietuvių atkaklumą ir ryžtą.“
Drąsiai kurti savo ir Tėvynės ateitį 1993 m. Kauno Santakoje mus kvietė ir šventasis popiežius Jonas Paulius II. Jis kalbėjo: „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą. Šios dienos mišių atliepiamoji psalmė skelbia Kūrėjo garbę. Regimasis ir neregimasis pasaulis yra Dievo liudytojas. <…> Žemės veidas atsinaujina žmogaus pastangomis. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Žemę jam atidavė kaip palikimą.“
Iš tiesų, Viešpats Dievas yra Triasmenis, bendrystės Dievas. Jis ir su mumis panoro dalintis visu tuo, kas sukurta. Mes, sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, paveldėjome šią savybę – noro kurti ir dalintis. Kurdami mes išpildome savo pašaukimą, kurdami atnaujiname žemės veidą. Tačiau ką ir kaip kurti?
Jonas Paulius II, kalbėdamas jaunimui Kaune, įspėjo apie tuštumą, vertybių krizę, moralinę suirutę, su kuria galime susidurti ieškodami savo vietos pasaulyje. Bet atsakymas, anot jo, aiškus: „Kas galės būčiai įkvėpti prasmę, jei ne Tas, kuris vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68)? Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią? <…> Kristuje yra išsamiausias atsakymas į laisvės ir atsakomybės klausimą. Atsakomybė duoda pilnatvę mūsų laisvei; be atsakomybės mūsų žmogiška laisvė gali virsti dideliu pavojumi, didele grėsme kiekvienam iš mūsų ir aplinkiniams. Taigi nėra pilnutinės laisvės be atsakomybės. Nėra meilės be atsakomybės.“
Popiežius Pranciškus savo homilijoje, pasakytoje Kauno Santakos parke, taip pat atkreipė mūsų dėmesį į savęs dovanojimo svarbą: „Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.“ Popiežius prašo „centre“ pamatyti kitą – mažesnįjį, vargingesnįjį, tą, kuris „neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito.“ Apie savęs dovanojimą tinka kalbėti ir šiandien, atidarant Kauno – Europos kultūros sostinės metus. Ne pasipuikuoti, bet save dovanoti, būti dėl kito.
Popiežius Pranciškus taip meldėsi prie paminklo okupacijų aukoms atminti: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“
Šiemet turime puikią progą vienytis per mus visus vienijančią kultūros dovaną, bent trumpam pamiršdami susipriešinimą ir visa, kas mus skiria. Antrojo šiandienos skaitinio eilutės ne veltui primena: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13).
Šiandien švęsdami savo kultūrą, mes švenčiame pačius save ir dalinamės su pasauliu savo širdimi bei siela.
Netrukus po šventųjų Mišių išvysime „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo renginį Nemuno saloje, kuris pavadintas „Sukilimu“. Jo kūrėjai pasakos istoriją apie miestą kaip gyvą, nuolat atsinaujinantį stebuklą ir sieks visus įtraukti į miesto kūrybos sukilimą. Viliuosi, jog šie metai, ši nepaprasta šventė mūsų mieste ir šalyje pažadins taip pat ir dvasinį sukilimą prieš daugelį apėmusį nuobodulį, beprasmybės, vienišumo jausmą. Tikiuosi, jog ši kultūros kibirkštis mumyse įžiebs naujos energijos, naujo kūrybinio proveržio ugnį.
Europa, kadaise tapusi nuostabios civilizacijos namais, dabar yra kviečiama iš naujo atrasti savo pačios grožį. Dabar europiečių akys nukreiptos į Kauną. Visi turime ko vieni iš kitų išmokti. Todėl šie metai tokie svarbūs ir mums patiems – pasidžiaugti savo kūrybinėmis galiomis, suvokti savo unikalumą Europoje ir bendrumą su ja. Tad „sukilkime“ visi nuo sofų, nuo įprasto ir patogaus gyvenimo, ir eikime kurti. Gražių mums metų.
