Nuotraukos – Silvijos Knezekytės
Velykos karo metu
Didįjį penktadienį prisimename Jėzaus kančią ir mirtį – vieną tamsiausių žmonijos istorijos momentų, kai net artimiausi Jo mokiniai buvo išsigandę, pasimetę, praradę viltį. Dabar žinome, kad toji iš pažiūros beviltiškiausia akimirka netrukus buvo perkeista Jėzaus prisikėlimo šviesa. Didžiojo penktadienio gedulą pakeitė šventų Velykų džiaugsmas.
Šiemet visa Gavėnia buvo paženklinta Ukrainos žmonių kančia ir skausmu. Kas dieną viliamės, kad baisiausia jau praeity ir jau arti Ukrainos laisvės prisikėlimas, tačiau kasdien mus pasiekia vis kraupesnės žinios. Išniekinti Bučos, Irpynės ir kitų vietovių žmonės, vien Mariupolyje – dešimtys tūkstančių aukų. Pamatėme apsuptus Mariupolio karius, pasirengusius paskutiniam mūšiui, nes baigiasi amunicija. Matėme, kaip civiliai apšaudomi humanitariniuose koridoriuose, todėl nebegali pasitraukti ir lieka apsuptyje be maisto ir vandens.
Stebime visos tautos kančią, kuri taip primena Kristaus kentėjimus, ir šaukdamiesi dangaus pagalbos klausiame: kur šių baisumų akivaizdoje yra Viešpats? Kodėl leidžiama siautėti blogiui, kodėl žūsta Ukrainos žmonės, kodėl žudomi vaikai?
Kodėl siautėja blogis?
Lengvų atsakymų nėra. Pirmiausia, blogiui pasireikšti ne visuomet reikia priežasties. Jėzus yra pasakęs svarbius žodžius, kurie leidžia įdėmiau pažvelgti į blogio „logiką“: „Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15, 25). Ir dar: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų“ (Jn 15, 18); „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).
Kančios akivaizdoje sunku ar net įžūlu atrodo kalbėti apie kokią nors jos prasmę. Tačiau šventos Velykos mums byloja būtent tai – kad kančia nėra viso labo betikslė būsena ir visa ko pabaiga. Dievas leidžia kančiai pasaulyje egzistuoti tik todėl, kad ji mus veda į naują egzistencinį būvį. Suprantama, kad toks filosofinis argumentas gali atrodyti nepakankamas, tačiau galutinį atsakymą randame tik žvelgdami į Kristaus kryžių. Pasirinkdamas eiti Kryžiaus kelią, Kristus mums asmeniniu pavyzdžiu parodo, kad tik tokiu būdu pasaulyje įveikiamas blogis.
Karo baisybės iš tiesų gali nubudinti žmogų kurti pasaulyje naują kultūrą. Veikiausiai tik dėl šios priežasties blogis neužkardomas galutinai – kad transformuotų žmogaus vaizduotę, sutelktų naujiems pasiryžimams. Tik blogio akivaizdoje žmogus galutinai supranta, kaip siaubinga yra rinktis gyvenimą be Dievo, kokią griaunamąją jėgą gali atnešti atsiribojimas nuo Jo plano mums.
Todėl Velykos suteikia pergalės nuojautą ir pažadą, kad tirono žodis nebus paskutinis. Mes žinome, kaip Jėzaus kančia perkeitė pasaulį. Prisiminkime šimtininko atsivertimą – jis ką tik plakė Jėzų, o dabar žvelgdamas į kryžių tarsi prabunda ir pripažįsta: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ Panašiai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui kuriasi naujos taikai užtikrinti skirtos institucijos, pasigirsta siekis visam laikui užbaigti karus Europoje. Žmonės ilgam buvo įveikę pagundą spręsti problemas žudynėmis, bet šiandien vėl susipažįstame su žmogaus prigimties tamsiausiąja puse ir matome, koks realus yra blogis.
Blogį nugalėti tiesos radikalumu
Kodėl negalime pasiekti amžinos taikos? Kad ir kaip būtų liūdna, žmogaus prigimtyje glūdi „įtrūkimas“, kuris vilioja priešintis Dievui ir Jo nustatytai pasaulio tvarkai, ištariant grėsmingą „netarnausiu!“. Vilioja sudarinėti sandorius su blogiu, teisinantis, kad galbūt įmanoma ir verta susitarti. Šiandien dėl to tenka skaudžiai nusivilti ir dar kartą įsitikinti, kad tik tiesa žmogų išlaisvina nuo blogio.
Per šį karą Vakaruose esame mokomi atrasti tiesos radikalumą. Būtent radikalumo, bekompromisiškumo trūkumas iššaukė šį blogio siautėjimą, todėl jį įveikti galima tik pripažinus, kad su blogiu nereikia tartis, derintis.
Kartu suprantame, kad Vakarų šalys turi veikti kartu ir sutartinai. Galbūt dėl to sprendžiame lėčiau, tačiau bendrai nusprendus – ir atsakomybė tampa bendra. Spręsti pavieniui, sudėti svarbius sprendimus į kelių žmonių rankas – tai jau autoritarinio režimo stilius, vedantis į mūsų dabar matomus nusikaltimus.
Atsakomybė ir atleidimas
Šios agresijos architektai jaučiasi nebaudžiami, nes turi palaikymą, o tai, kaip matome, veda į beprotybę žudyti taikius žmones. Nors tokie pasiūlymai naikinti kitą turėtų natūraliai kelti siaubą ir pasipiktinimą. Tad kodėl nusikaltimui reiškiamas palaikymas? Ir ką tokiomis aplinkybėmis reiškia mylėti priešus bei jiems atleisti?
Teisinga piktintis blogiu ir nuodėme. Teisinga pykti ant tų, kurie išniekina brangiausią žmogaus gyvybės dovaną, kurie sėja panieką, kančią ir mirtį. Bet tuo pat metu teisinga nepersismelkti ta panieka, kuri gali apjuodinti ir mūsų širdis.
Teisinga kovoti ir gintis nuo užpuoliko visais ginklais. O ar teisinga atleisti? Atleidimui pirmiausia reikalingas nusidėjusiojo kaltės išpažinimas ir gailesčio aktas. Ilgas atleidimo kelias prasideda be užuolankų įvardijant blogį ir jo padarytas skriaudas.
Šiandienės agresijos prieš ukrainiečių tautą sumanytojai gerai žinomi, tačiau atsakomybė tenka ir tiems, kurie palaiko vykdomą politiką. Su dideliu apmaudu tenka konstatuoti, kad ir dalis Rusijos dvasininkų palaiko karą Ukrainoje. Kaip esama kolektyvinės atsakomybės ginti savo kraštą, taip esama kolektyvinės atsakomybės už tai, kad pritariama blogiui.
Žinoma, negalima paneigti, kad Rusijos žmonės daugybę metų gyvena informacijos vakuume, kur varžomi alternatyvūs informacijos šaltiniai, o valstybiniai kanalai labai panašūs į buvusius sovietmetyje, tačiau šiame kontekste suskamba „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pavyzdys, kad net ir didžiausio persekiojimo sąlygomis visada galima atrasti galimybę veikti. Šiemet minime 50-ąjį „Kronikos“ jubiliejų, atsimename kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ ir jo bendražygių, atrodytų, absoliučioje neviltyje surastą būdą skelbti tiesą, kuri pradėjo laisvinti žmones, sukūrė grandininę reakciją ir reikšmingai prisidėjo išlaisvinant valstybę. Galbūt mūsų „Kronikos“ fenomenas ir yra atsakymas, ką šiandien galėtų padaryti Rusijos žmonės.
Savo ateitį atiduodame į Dievo rankas
Šiemet šv. Velykų laukiame su ypatinga viltimi, kad Kristaus prisikėlimo šviesa atneš prisikėlimą laisvai Ukrainai bei teisingesniam, saugesniam pasauliui. Pasitikime Dievo galia perkeisti pasaulį.
Šventasis Tėvas pasaulio tikinčiųjų prašymu neseniai paaukojo Ukrainą ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Taip savo likimą sudėjome į Dievo rankas. Tačiau nepaliaukime ir toliau melstis bei daryti gera. Rūpinkimės savo maldos gyvenimu, prašykime Gailestingumo Motinos ir Taikos Karalienės užtarimo Ukrainai bei Rusijai. Taip pat dovanokime savo laiką ir jėgas humanitarinės pagalbos iniciatyvose, teikime materialinę paramą. Turime pareigą nepavargti padėti, kaip nepavargsta ukrainiečiai, kasdien rodydami, kaip reikia mylėti savo žemę – jų ryžtas ginti laisvę ir tiesą tebūna mums pavyzdys.
Šiandien jie išpildo ir atkartoja šv. Velykų slėpinį. Mes, laukdami šv. Velykų, tikime, kad Dievui nieko nėra neįmanomo.
