Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės, KAIT ir stop kadrai
Didžiojo penktadienio vakarą su Viešpaties kryžiumi po dvejų metų pertraukos vėl išeita į Kauno gatves. Paskui Kryžių su šviesos žibintais rankose minia žmonių ėjo procesijoje miesto senamiestyje per Rotušės aikštę, apjuosė Santakos parką ir po beveik pusantros valandos grįžo į arkikatedrą, kuri visiems suėjus tapo pilna.
Šis maldos ir atgailos kelias buvo einamas tuo pačiu metu, kai Ukrainoje griaudėja sprogimai, kai savo kryžių narsiai ir nuolankiai neša šios šalies žmonės, kai moterys ir vaikai bėga svetur ir būna priglausti iš Dievo ir gerų žmonių malonės.
„Taikos Dieve, per Gavėnią Tu mus vieniji drauge liudyti Tavo begalinę meilę mums. Dabar leiski šiai meilei užtarti puolamą Ukrainą. Išgelbėk savo vaikus. Suvienyk mūsų šeimą. Nutrauk šį karą“, – meldė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, pradėdamas Kryžiaus kelią ir karą Ukrainoje pavadindamas siaubinga invazija.
Ganytojo maldoje paraginta šiame kelyje, kurį visai netikėtai po pandemijos išbandymų teko eiti karo akivaizdoje, pamąstyti ir apie savo pačių žaizdas bei Viešpaties gailestingumą, prašyti atleidimo už savo ir viso pasaulio kaltes.
Šventąjį Kryžių procesijoje pasikeisdamos keturiolikoje stočių nešė Kaune prisiglaudusios ukrainiečių šeimos, jas priėmusios mūsų šeimos, taip pat vienuolijų namus karo pabėgėliams atvėrusios seserys vienuolės (širdietės, pranciškonės) bei į kurijos, rengusios šį Kryžiaus kelią, pakvietimą atsiliepusios organizacijos, kurios nuo pirmųjų karo dienų jautrina širdis paramai, ją sutelktomis jėgomis organizuoja, įvairiais būdais tarnauja, kad karo pabėgėliai Lietuvoje ir likę karo zonose sulauktų pagalbos. Kryžių nešė Carito, Samariečių bendrijos, „Sienos grupės“ nariai, kariuomenės atstovai, diakonai.
Pasikeičiant buvo skaitomi ir ypatingi šiemetiniai Kryžiaus kelio mąstymai – tikri liudijimai iš Ukrainos karo realybės pagal JAV gyvenančios ukrainietės, dailininkės ir fotografės, Tatyanos Borodinos laiškus, gautus iš karo siaubą patiriančių žmonių. Šie mąstymai ir malda leido nors truputį panešti Ukrainos skausmą ir kančią, pabūti jo gelmėje, pamiršus savus rūpesčius su viltimi, jog Nukryžiuotasis yra arti tų apiplėštų, išvarytų iš namų, paniekintų, sužeistų žmonių, tų, kuriuos užsimota fiziškai sunaikinti, dvasiškai parklupdyti.
Maldai sustojus 14-oje stočių vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, Šventąjį Raštą skaitė procesijoje dalyvavę kardinolas Sigitas Tamkevičius, kunigai, o Himno šv. Kryžiui giedojimui vadovavo sesuo benediktinė Celina Galinytė.
Procesijoje matėsi daug jaunų žmonių, šeimų su vaikais. Jaunieji Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės savanoriai kaip ir kasmet padėjo palaikyti tvarką ir rimtį šiame didžiuliame žmonių būryje, kuris praėjo taikioje nuotaikoje, susikaupime (net ir pati gamta nurimo ir prognozuotasis lietus menkai palietė Kauną tą vakarą). Vakaro ramybėje stiprėjo viltis, jog taika ir tokia pat ramybė kada nors bus padovanota ir tiems, už kuriuos melstasi šiame Kryžiaus kelyje.
„Brangieji, ačiū visiems, melskimės kad mūsų širdys būtų atviros Prisikėlimo malonei, kurią šiame Didžiajame tridienyje švęsime. Gražių šventų Velykų“, – dėkojo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas arkikatedroje užbaigiant Kryžiaus kelią, čia pasimeldžiant popiežiaus intencija ir suteikiant visiems palaiminimą Šventojo Kryžiaus relikvija.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
