Nuotraukos – Vyganto Malinausko (1,2,4) ir KAIT
Velykų žinios padrąsintieji tampa nenugalimi
Pirmieji žmonės, kurie sužino apie Jėzaus prisikėlimo faktą, yra moterys – Marija Magdalietė ir kita Marija. Kad jos apie tai sužino pirmosios, galbūt paaiškinama tuo, kad jos buvo su Viešpačiu iki galo Jo kryžiaus kančioje; jos buvo Jį guldant į kapą ir dabar gavo meilės savo Viešpačiui užmokestį – pirmosios patyrė džiaugsmą Prisikėlusiuoju. Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino Jam kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10).
Prie kapo buvo ne tik moterys, bet ir būrelis kitų žmonių – sargybinių, kurie taip pat suskubo pranešti apie tuos įvykius savo vyresnybei. Evangelija sako: „Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę“ (Mt 28, 11).
Labai įdomu palyginti šias dvi grupes žmonių, kurie buvo tą kartą prie tuščio kapo, – moterų ir sargybinių. Abi šios grupės buvo prie Jėzaus kapo; abi matė angelus; abiejose grupėse žmonės išsigando; abi grupės paliko kapą ir išėjo pasakyti, kas atsitiko; abiejų grupių žmonės gavo paraginimą, kaip jie turėtų elgtis su šia žinia. Skirtumas yra tik tas, kad moterys sakė tiesą mokiniams apie Jėzų, o sargybiniai renkasi sakyti melą apie mokinius. Evangelijoje pažymėta: „Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: ‚Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus“ (Mt 28, 12–14).
Tačiau Evangelija šiandien mums primena ir mūsų žemiškojo gyvenimo kontekstą. Yra du pasauliai, kuriuose žmonės gyvena. Tai tas moterų pasaulis, kuriame pagrindinė laikysena yra tikėjimas, dalijimasis tuo ir džiaugsmas; kitas – tai sargybinių pasaulis, kuriame yra noras tikrovę matyti kaip apgavystę, melą ir klastą. To meto aukštųjų pareigūnų planas paskleisti melą apie Jėzaus kūno vagystę buvo noras sužlugdyti žmonių pasitikėjimą Jėzaus mokiniais ir tą džiaugsmą, kurį mokiniai skelbė. Tai ta niekšybės paslaptis, kuri slankioja šiame pasaulyje kaip šmėkla, bandydama aptemdyti bet kurį prasiveržusį džiaugsmą.
Tuščias kapas pakvietė ir ragino moteris pirmiausia tikėti. Tikėjimo žmonės nepriima arba tik iš dalies priima, kadangi tai atrodo per gerai, kad būtų tikima. Tai skamba neįtikėtinai. Vis dar pasaulyje yra daug žmonių, kurie mano, kad tikėti Jėzaus pažadu būtų per daug gerai, jog tai būtų tiesa. Jų netikėjimą gali įveikti tik priimti Jėzaus žodžiai ir pradėtas pagal juos gyvenimas. Antra – ragino dalintis. Kai moterys atrado, kad kapas tuščias ir Jėzus prisikėlė, jos jautė, kad pirmoji jų užduotis yra dalintis šiuo atradimu. „Eikite ir pasakykite“, – tai pirmasis Jėzaus prašymas moterims, supratusioms šią tiesą. Jėzus kviečia kalbėti apie tai drąsiai ir garsiai. Trečia – dovanoti džiaugsmą. Žmogus, kuris yra sutikęs Prisikėlusį Kristų, turi neprarasti savo gyvenime džiaugsmo ir spinduliuoti jį kitiems. Popiežius Pranciškus sako, kad krikščionis negali būti liūdnas. Nors mūsų veiduose ne visada yra šypsena, vis dėlto iš jų turi šviesti giedra, kuri primintų kiekvienam, žvelgiančiam į mus, šį Velykinį džiaugsmą.
Simboliška, kad šiandien, antrąją šventų Velykų dieną, minime kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ 60 metų kunigiškosios tarnystės sukaktį. Taip pat visus šiuos metus prisimename „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-ąjį jubiliejų.
Abiem šioms sukaktims paminėti tinka jau aptartos Evangelijos eilutės, kuriose išryškėja esminiai skirtumai tarp, galėtume sakyti, dviejų pasaulių, dviejų skirtingų mąstymo struktūrų: moterų pasaulio ir sargybinių pasaulio. Abi pusės, atrodytų, mato tuos pačius tikrovės faktus: nuristą akmenį ir tuščią kapą, tačiau tikėjimas atveria galimybę juos interpretuoti visiškai skirtingai. Tas pats tuščias kapas, pasaulio akimis, gali nurodyti trūkumą, neteisingumą, vagystę, tačiau žvelgiant tikėjimo akimis gali reikšti prisikėlimą, pilnatvę, vilties išsipildymą.
Kardinolo gyvenimo ir pašaukimo istorija skleidėsi matant šiuos du pasaulius ir visada renkantis šviesųjį, viltingąjį kelią. Mylinčių ir nuoširdžiai tikinčių tėvų, pašaukimo draugų, autoritetų palaikomas būsimasis kardinolas augo tikėjimu ir atsiliepė į pašaukimą. Šis ištartas „taip“ – tai pasitikėjimo Dievu aktas, kuriuo savo gyvenimą ir likimą pavedame į Dievo rankas, priimdami savo silpnumą ir stiprybės semdamiesi iš Kristaus. Todėl savo primicijų paveikslėlyje kunigas Sigitas pasirinko įrašyti šį maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“ Šiandien dėkojame Dievui, kad šis prašymas buvo išgirstas ir išpildytas su kaupu.
Kardinolas Sigitas savo gilų tikėjimą visuomet grindė konkrečiais darbais, net kai jie buvo be galo sunkūs ir pavojingi. Jis tvirtai tikėjo, kad mūsų tautos naktis ir kančia turės pasibaigti ir užleisti vietą prisikėlimo rytui. Žinome, kad šis tikėjimas galiausiai atvedė į pergalę – mūsų nukankinta tauta atgimė naujam laisvės ir nepriklausomybės gyvenimui.
Svarbią vietą laisvinant mūsų mintis ir valstybę užėmė kadais kunigo Sigito ir jo bendražygių pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Sumanyta tokiu metu, kai, rodėsi, nėra jokių prošvaisčių Tėvynės laisvei, didelio suspaudimo ir persekiojimo sąlygomis, kai partizaninis pasipriešinimas jau buvo nuslopintas, o didelė dalis tautos nukankinta tremtyse bei kalėjimuose. Tačiau krauju sulaistyta Lietuvos žemė toliau augino drąsiuosius. Daugelis jų buvo kunigai, tarp jų ir kunigas Sigitas.
Kardinolo atsiminimuose skaitome, kad maždaug iki 1967 metų Lietuvoje buvo kunigų pasipriešinimo štilis. Uolesni kunigai katechizuodavo vaikus, rizikuodami laisvės netekimu, bet apie aktyvų pasipriešinimą nebuvo kalbama. Pirmas drąsus pasipriešinimo žingsnis buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašytas raštas dėl kunigų seminarijos, kad valdžia per metus leidžia įstoti tik penkiems seminaristams, o per tą patį laiką numiršta net trisdešimt kunigų. Valdžios reakcija buvo žaibiška. Iš kunigo Tamkevičiaus atimtas registracijos pažymėjimas, jam reikėjo įsidarbinti valdiškame darbe. Tačiau Dievo vedimu pasitikėjusiam kunigui toks draudimas eiti pareigas išėjo į naudą, nes pogrindyje atsirado kontaktų su inteligentais, su jaunimu Vilniuje, Kaune. Tad kai subrendo mintis, kad reikėtų leisti pogrindžio leidinį, kunigas Sigitas sako jau turėjęs nemažai ryšių su uoliais kunigais, pogrindžio seserimis vienuolėmis, Eucharistijos bičiuliais ir kitais sąmoningais katalikais.
„Kronikos“ žinia – kaip toji viltinga ir džiugi Evangelijoje minimų moterų žinia, kuria patikėti reikėjo laiko, bet ji nuo pirmojo numerio laisvino širdis. Kardinolas pasakoja: „Pradėję leisti „Kroniką“, tikrai nebuvome numatę, kad ji turės tokį atgarsį Vakaruose, nes viskas mums tada atrodė kaip migloje – nežinojome, ar „Kronika“ apskritai pateks į Vakarus, o jei pateks, ar ten paplis, ar kažkas susidomės. Bet jau po kelerių metų pamatėme, kad tapome kone vieninteliu balsu, kuris pasakoja tiesą apie sovietinę padėtį Lietuvoje. Kai sužinojome, kaip sparčiai „Kronika“ sklinda Vakaruose, mums tapo visiškai aišku, kad neginkluotame pasipriešinime suradome patį svarbiausią dalyką, kaip priešintis prievartai – tiesos žodį.“
Tiesos žodis ne tik drąsino Lietuvos žmones aktyviau pranešinėti apie persekiojimus „Kronikos“ leidėjams, bet ir imtis daugiau iniciatyvos – netrukus ėmė rastis daugiau pogrindžio leidinių. „Kronika“ taip pat privertė susigūžti sovietinius pareigūnus, kurie ne tik metė didžiules pajėgas susekti ir nutraukti jos leidybai, bet ir buvo priversti atlaisvinti suvaržymus ir vengti aštrių diskriminavimo atvejų, nes žinojo, kad jeigu to imsis, tai anksčiau ar vėliau atsidurs „Kronikos“ puslapiuose. Pradėjus eiti „Kronikai“, sovietinė valdžia nebenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katechizaciją, taip pat buvo nuosekliai didinamas į kunigų seminariją priimamų seminaristų skaičius.
Paprasčiausias tiesos žodis pradėjo ardyti pamatus imperijos, kuri iš pažiūros buvo galinga, tačiau pastatyta ant melo ir brutalios jėgos smėlio, kurį tiesa nuplauna. Tie, kas pajėgė neišsigąsti tos jėgos, tapo nenugalimi. Taip ir „Kronika“, kurią pavyko leisti net 17 metų, nutiesė mūsų šaliai kelią į Nepriklausomybę. Tai galėtų būti gražus pavyzdys ir šiandienos Rusijos žmonėms, kurie jaučiasi atsidūrę visiškoje informacinėje blokadoje ir neviltyje, – visuomet yra galimybė veikti.
Nuostabu, kad „Kronikos“ leidybos taip ir nepavyko nutraukti tūkstančiams etatinių KGB darbuotojų bei dešimtims tūkstančių jų bendradarbių. Kardinolas liudija, jog teismai ne tik neatimdavo drąsos likusiems, o dar labiau uždegdavo: jeigu sovietinė valdžia taip nori sunaikinti „Kroniką“, vadinas, ji labai svarbi ir reikalinga. Kardinolo taip pat neišgąsdino nelaisvės ir lagerio kryžius. Po suėmimo – septyni mėnesiai tardymo, aštuoniasdešimt susitikimų su tardytojais ir tada šešeri metai sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose bei tremtis į Sibirą. Tačiau net ir tomis sąlygomis liko ištikimybė Kristui aukojant šventąsias Mišias ir gelbstint kitiems kaliniams būti žmonėmis ir nelaisvėje.
Iškalbingas teismo sekretorės užrašytas paskutinis Sigito Tamkevičiaus žodis teisme: „Kristus pasakė: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, tai neduos vaisių, o jei kris į žemę, neš gausų derlių“. Manęs laukia kryžius, kurį teismo kolegija šiandien uždės. Kaip žmogus, kaip Katalikų Bažnyčios kunigas, būdamas nuoseklus, ištikimas tam, ko mokiau 21 metus, aš iš anksto tą kryžių apkabinu ir bučiuoju. Aš šį kryžių nešiu, jis kalbės, kad myliu Dievą, žmones ir tuos, kurie manęs nemylėjo, net kartais nekentė. Kryžius kalbės, kad gyvenime yra tokių dalykų, dėl kurių galima nešti kryžių.“
Kardinolo gyvenimas mums rodo, kaip Velykos realizuojasi žmogaus kelyje ir tautos istorijoje. Dėl „Kronikos“ buvo kryžiuojama, tačiau ji galiausiai pasirodė esanti ta uola, ant kurios buvo pastatyta Lietuvos laisvė ir Nepriklausomybė. Akmuo, kurį komunizmo statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.
1989 m., jau Lietuvoje, pasitikdamas iš Igarkos parskraidintus tremtinių palaikus, kardinolas kalbėjo: „Mes pasitinkame jus kaip laimėtojus. <...> Jūs kviesite atgailai tuos, kurie jus kankino, budinsite jų sąžines. Jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems, būti vieningus ir niekada nekasti duobės savo broliui lietuviui. Į jūsų auką mes atsiremsime, kai bus sunku, kai ateis noras nuleisti rankas bestatant laisvos Tėvynės namą. Jūs visuomet liksite brangiausioji mūsų tautos dalis.“
Šiandien tais pačiais žodžiais mes dėkojame Jums, Eminencija. Šiandien remiamės į Jūsų pavyzdį. Džiaugiamės Jūsų tvirta valia, teisingu, svariu ir išmintingu žodžiu bei apsisprendimu visuomet stovėti tiesos pusėje.
Dėkojame Dievui, kad galime Jus pažinti, iš Jūsų mokytis, kad esate mums – kunigams ir pasauliečiams – gyvenimo tiesoje ir laisvėje mokytojas. Ačiū už Jūsų ištikimą ir nuolankią tarnystę.
Linkėdami ilgiausių metų, Viešpaties artumo ir globos, meldžiamės už Jus ir už Lietuvą, kuriai skiriate savo gyvenimą. Esama gražaus posakio – laisvė neturi poilsio dienų. Ačiū, kad mums tai parodote savo pavyzdžiu. AMEN.
