Nuotraukos – Rūtos Godliauskaitės ( 5), Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės (1, 2, 3), Vyganto Malinausko (kitos)
Atsiminimai – drąsesnei šiandienai
„Švenčiame kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ kunigystės 60 metų jubiliejų ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pasirodymo 50-metį. Įdomu, kad šios datos sutampa. Tai Viešpaties ženklas, kalbantis, kad Velykos, žengiančios istorijoje, atsikartoja įvairiais būdais: ir per žmonių gyvenimą, ir per įvykius. Mes esame tų dalykų liudytojai po dviejų tūkstančių metų, kaip veikia Velykų žinia konkrečios tautos ir žmogaus istorijoje. Žmogus, kuris priima Velykų žinią, laimi, o iniciatyvos, kurios paremtos Velykų tikėjimo, eina kiaurai eina per sistemas, priespaudas ir veda laisvę“, – džiugioje velykinėje nuotaikoje arkivyskupijos salėje Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sveikino gausiai į šią dvigubą šventę susirinkusius Lietuvos vyskupus, apaštališkąją nuncijų, „Kronikos“ bendražygius, visuomenės atstovus, arkivyskupijos bendruomenės narius.
Pasak šventę kartu su Vaida Spangelevičiūte-Kneižiene vedusio diakono Dariaus Chmieliausko, tokią džiaugsmingą dieną tikrai verta susitikti ir paminėti tada dar jauno kunigo, kardinolo Sigito, pradėjusio drebinti sovietinės sistemos pamatus, kunigystės 60-metį ir pažvelgti, kaip tie laikai atrodo iš šių dienų perspektyvos.
Kardinolas trumpai pažvelgė į savo kunigystės kelią, kuris prasidėjo 1962 m. Didįjį trečiadienį, kai iš vyskupo P. Maželio rankų priėmė kunigo šventimus. Savo atsiminimus pradėjo nuo dėkingumo tikintiems tėvams ir ypač motinai ir, žinoma, „Kronikai“, prie kurios vairo buvo 11 metų, o jos numeriai išeidavo kas 2–3 mėnesius.
„Tai buvo ir džiaugsmo, ir skausmo valandos“, – dalijosi kardinolas apie tą laiką, kai prievarta, melas – šie du dalykai – buvo labai sunkūs, o geležinė uždanga buvo sunkiai pramušama. Ir vis dėlto tiesos žodis per šį pogrindinį leidinį nuvilnydavo per Lietuvą ir pasiekdavo Vakarus. Sovietinė valdžia, tai pakentusi kelerius metus, ėmėsi represijų – areštų ir įkalinimų. Pats kardinolas buvo nuteistas 10 metų.
„Dėkoju Dievui, kad jis moka pasinaudoti ir netobulais įrankiais“, – kalbėjo kardinolas su dėkingumu Dievui už 60 kunigystės metų, kuriais vėliau, kai 1988 metais sugrįžo iš lagerio ir buvo sutiktas su Trispalve, tapo seminarijos rektoriumi, buvo konsekruotas vyskupu, o nuo 1996 iki 2015 metų vadovavo Kauno arkivyskupijai.
Konferencijoje kalbėjęs Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, jau Nepriklausomybės kartos atstovas, atkreipė dėmesį, jog džiaugėsi nepatyręs sovietmečio, tačiau tai, kas tada vyko, padeda suvokti ir įpareigoja šiandien, ypač domintis, kaip mums pavyko sugrįžti į Vakarus.
Svečias paliudijo istoriją, jog Vakarai niekada nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos fakto, ir jiems visada buvo svarbi Lietuvos Nepriklausomybė.
„Ta Nepriklausomybės gija būtų subyrėjusi, jei tai nebūtų stengtasi išsaugoti. Ir čia stebėtinai didelį vaidmenį suvaidino „Kronika“, – sakė Linas Kojala, atkreipdamas dėmesį, kaip ji, būdama už geležinės uždangos, šio jauno šiuolaikinio politiko žodžiais, buvo prisibeldusi iki pat Baltųjų rūmų. 1988 metais vasario 16 d. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas sveikino Lietuvą, minėjo Bažnyčios, jos ganytojų, tikinčiųjų persekiojimą, taip pat įvertino ir „Kronikos“ vaidmenį – be jos, pasak Lino Kojalos, kažin ar Lietuva šiandien būtų sugrįžusi į Vakarų pasaulį kaip laisva šalis.
„Ačiū, kunige, kardinole, kad šitaip rizikavote, kai kiekviename žingsnyje laukė persekiojimas“, – dalijosi mintimis tų laikų bendražygis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pabrėždamas, jog tokį kelią pasirinkti padėjo tikėjimas ir noras jį ginti, kai jis buvo puolamas sovietinių draudimų ir persekiojimų metais.
Antrosios Velykų dienos Eucharistija: padėka už kardinolo kunigystę ir stovėjimą tiesos pusėje
Paminėjimo dalyviai vėliau susirinko į Velykų antrosios dienos Eucharistiją Kauno arkikatedroje bazilikoje.
„Kviečiu dėkoti Dievui už pašaukimą. Dėkokime Dievui kiekvienas už savo gyvenimo kelią. Aš dėkosiu už kunigystės 60 metų“, – sakė šiai liturgijai vadovavęs kardinolas Sigitas Tamkevičius, jos pradžioje pasveikindamas kardinolą Audrį Juozą Bačkį, apaštalinį nuncijų arkivyskupą Petarą Rajičių, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininką Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą, kitus brolius vyskupus bei arkivyskupijos kunigus, diakonus, seseris vienuoles, LR Seimo narius, miesto atstovus, visus Eucharistijos dalyvius, tebegyvenančius Prisikėlimo džiaugsmu.
Tas džiaugsmas sklido ir iš arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilijos, kurioje minėta, jog prisikėlusį Kristų sutikę žmonės liudija ir spinduliuoja tą džiaugsmą kitiems. Evangelija pagal Matą tądien pasakojo apie dvi grupes: moteris ir sargybinius, kaip skirtingai jie elgėsi tuščio kapo ir prisikėlimo žinios akivaizdoje.
„Moterys renkasi sakyti tiesą, o sargybiniai renkasi melą“, – sako arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, jog Evangelija primena ir mūsų žemiškąjį gyvenimą.Tai dvi skirtingos mąstymo struktūros, ir antroji, toji „niekšybės paslaptis“, tebeslankioja po pasaulį ir visada kėsinasi temdyti džiaugsmą.
„Tuščias kapas pasaulio akimis gali atrodyti kaip trūkumas, neteisingumas, vagystė, o žvelgiant tikėjimo akimis reikšti prisikėlimą, pilnatvę ir vilties išsipildymą. Kardinolo gyvenimo ir pašaukimo istorija skleidėsi matant šiuos du pasaulius ir visada renkantis šviesųjį, viltingąjį kelią. Mylinčių tėvų, autoritetų palaikomas būsimasis kardinolas augo tikėjimu ir atsiliepė į pašaukimą“, – sakė arkivyskupas apie kardinolą Sigitą, kuris konkrečiais, sunkiais ir net labai pavojingais, darbais grindė tikėjimą – jis visada tikėjo, jog po nelaisvės nakties mūsų tauta sulauks prisikėlimo ryto.
„Didelio suspaudimo ir persekiojimo sąlygomis, kai partizaninis pasipriešinimas jau buvo nuslopintas, o didelė dalis tautos nukankinta tremtyse ir kalėjimuose, sulaistyta krauju Lietuvos žemė toliau augina drąsiuosius“, – sakė arkivyskupas minėdamas kardinolą, kitus kunigus, „Kroniką“ ir jos bendražygius. „Kronika“ ėmė ardyti imperijos pamatus, pastatytus ant smėlio. Ji tiesė kelius į Nepriklausomybę. Ganytojo žodžiais, akmuo, kurį komunizmo statytojai vertė į šalį, kertiniu pasidarė.
Arkivyskupas išreiškė džiaugsmą, kad savo tarnystėje kardinolas buvo apsisprendęs stovėti tiesos pusėje, dėkojo už liudijimą ir įkvėpimą, kad savo pavyzdžiu rodo, jog laisvė neturi poilsio dienų (visą homiliją kviečiame skaityti čia >>).
Užbaigus švęsti Eucharistiją kardinolas Sigitas Tamkevičius priėmė apaštalinio nuncijaus bei Lietuvos vyskupų vardu arkivyskupo Gintaro Grušo pasakytus sveikinimus; be to, arkivyskupijos kunigų sveikinimą, kurį pasakė prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS. Sveikinimo ir padėkos žodžius palydėjo arkikatedroje kardinolui nuskambėjęs „Ilgiausių metų“.
Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius savo sveikinime netikėtai (visus maloniai nustebindamas) pateikė unikalų tekstą – kardinolo, tuomet kunigo Sigito Tamkevičiaus, laišką iš tremties 1987 metais, kurį jis rašė savo kunigystės 25-mečio proga (buvo cituojama iš „Kronikos“ nr. 74).
„Išorinė laisvė nėra pati didžiausia vertybė. Vidinės laisvės niekas negali atimti, galima tik prarasti prarandant sąžinę“, – be kita, rašė tada kunigas Sigitas, linkėdamas visiems Šventosios Dvasios dovanų ir minėdamas, kad kunigystėje, kurios teisė iš jo buvo kurį laiką sovietinės valdžios atimta, teko daug darbų ir „profesijų“ išbandyti, tačiau, ganytojo žodžiais, visur galima tarnauti ir būti naudingam kitiems.
Šventiniai bendradarbių, svvečių sveikinimai paskui tęsėsi arkivyskupijos salėje. Čia, be kita, kardinolą giesme pasveikino Kybartų parapijos jaunimo choras – tos pačios parapijos, kurios klebonu per savo kunigiškąjį kelią kardinolas buvo tarnavęs ir kurios žmonės ir dabar su pagarba prisimena savo ganytoją.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
