Kęstučio Kėvalo homilija Kauno – 2022 Europos kultūros sostinės – gimtadienio proga (2022 05 22)
Nuotraukos – vaizdo įrašo stop kadras (1), Gedimino Urbono (2)
Krikščioniškas identitetas mus vienija į šeimą
Brangieji,
šiemet turime daugybę progų didžiuotis ir džiaugtis savo puikiu miestu. Kaunas tikrai yra Europos, o kartu ir Vakarų kultūros sostinė, kurioje žmones vienija noras kurti gražesnę dabartį ir ateitį.
Hanzos dienos Kaune – vienas gražių tokio kūrybiškumo vaisių. O kartu proga pasikalbėti ir apie Bažnyčios požiūrį į prekybinius mainus ir kokiomis aplinkybėmis Bažnyčia tapo Vakarų laisvosios ekonomikos palaikytoja ir skatintoja.
Pirmiausia, žinome, kad sukūręs pasaulį Dievas mus pakvietė jį atbaigti, tai yra toliau bendradarbiauti kūrybos darbe, kad galėtume patirti kūrybinį džiaugsmą ir per tai vienytis su savo Kūrėju. Žmogui šiame gyvenime duotas ribotas laikas ir specifiniai gebėjimai, todėl mums reikia tarpusavio mainų, kad savo darbo vaisiais galėtume vieni kitus praturtinti. Prisiminkime, kad Evangelijoje giriamas verslusis tarnas, kuris gavęs talentus pelnė jų dar daugiau. Tuo tarpu tas, kuris talentus laikė paslėpęs, yra pasmerkiamas. Kodėl? Kadangi nevykdė savo pašaukimo būti kūrybingam, Dievo dovanotus talentus leisti į apyvartą ir prisidėti prie bendrojo gėrio.
Reikia pastebėti, kad rinkos, ar dar kitaip – mainų, ekonomika prasidėjo klausykloje. Žmonės kunigų teiravosi, kokia Bažnyčios pozicija verslo, prekybinių santykių, pelno klausimais. Ieškodama atsakymų, Bažnyčia pirmoji apmąstė laisvų mainų kilmę bei paskirtį ir pradėjo globoti rinkos ekonomikos tvarką. Tai akivaizdu Vakarų Europos miestuose, kur greta katedrų yra įsikūrusios ir turgaus aikštės. Bažnyčios užnugaris ir palaikymas skatino žmones laisvai mainytis savo sukurtomis gėrybėmis, padrąsino juos išlaisvinti savo kūrybines galias.
Tačiau daugiau laisvės reiškia ir daugiau atsakomybės. Todėl Bažnyčia skatina nepamiršti, kad ekonomikos tikslas nėra tik prekių kūrimas ar tik pelnas savaime, bet aplinkos kūrimas žmogaus moraliniam tobulėjimui. Kitaip sakant, tai siekis žmogui užtikrinti orią aplinką, kurioje netektų rūpintis, kaip sudurti galą su galu, ir pakaktų noro bei jėgų tobulėti dvasiškai. Todėl Bažnyčia kalba apie socialinį jautrumą ir teisingumą, pabrėžia, kad pelnu turi būti dalijamasi, jis investuojamas į geresnes gyvenimo sąlygas, puoselėjant bendruomeniškumą.
Apskritai, Vakarų civilizacija su krikščionybe jos šerdyje dovanoja mums tikėjimo geresne ateitimi perspektyvą, vadinamąjį linijinį mąstymą, kuris priešingas pagoniškam cikliniam laiko suvokimui. Mes tikime, kad galime pasiekti vis geresnę šio pasaulio versiją. Kad jau čia, žemėje, galime pradėti kurti Viešpaties karalystę.
Neatsitiktinai Kauno augimo ir klestėjimo istorija glaudžiai siejasi su Lietuvos atsivėrimu Europos krikščioniškajai erdvei. Santaka, senamiestis – tai miesto plėtros židiniai, neatskiriamai susiję su vienuolių įsikūrimu, vienuolynų ir bažnyčių statybomis. Čia iki šiol užvis aukščiau į dangų stiebiasi bažnyčių bokštai.
Kai 1441 m. Hanzos miestų pirkliai atidarė savo atstovybę Kaune, miestas sparčiai plėtėsi naujais kvartalais, gatvėmis, buvo pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė. Mainų ekonomika įgalino žmones savo darbais prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo. Kaunas greitai tapo vienu svarbių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybinių miestų, užmezgusių platų ryšių tinklą su užsienio šalimis. Hanzos sąjungai Europoje tuo metu priklausė net 160 miestų.
Hanzos pirklių sąjunga buvo prekybinis, tačiau ir kultūrinis miestų tinklas, reprezentavęs Europos krikščioniškąją viduramžių kultūrą, kurios ašis – pasaulio matymas tikėjimo akimis. Kauno pirkliai grįždami namo parveždavo ir europietiškąją kultūrą, o pirkliai užsieniečiai kūrėsi Kaune. Kauno kūrėjai vadovavosi krikščioniška mintimi, kad visos tautos ir visi kraštai gali rasti bendrą vardiklį – vakarietišką žmogaus sampratą, pagarbų požiūrį į žmogų ir mus supančią aplinką. Krikščionybės vizija apie žmogaus asmenį skelbia, kad esame sukurti vieno Tėvo, todėl esame šeima ir galime burtis į sąjungas, bendradarbiauti, kurti lygiųjų bendrijas. Mus vienija krikščioniškos kultūros erdvė, todėl ir anuomet, ir šiandien bet kur Europoje galime pasijusti savi, artimos ir pažįstamos kultūros apgaubti. Yra gražus posakis – jei skamba varpai ir kvepia kava, labiausiai tikėtina, kad esi Europoje.
Dalyvaudamas Hanzos miestų sąjungoje, Kaunas patyrė, sakytume, Europos Sąjungos provaizdį, persiimdamas krikščioniškos Europos mokslu, menu, kultūra plačiąja prasme. Galėtume apibendrinti, kad ten, kur yra kultas – tikėjimo praktika, ateina ir kultūra. Todėl ir šiandien be galo svarbu išlaikyti šį krikščioniškąjį identitetą, kuris mus vienija vienus su kitais ir į tautų šeimą. Atkristi nuo krikščionybės – tai silpninti sąjungas ir prarasti šį šeimos jausmą.
Tuo pat metu, greta europietiškumo, tarptautiškumo ir plačių prekybinių ryšių, Kaunas visais laikais buvo lietuvybę puoselėjantis miestas, turintis tvirtą ir savitą identitetą. Tai gražiai dera su krikščioniškojo tikėjimo idėjomis: pašaukimu kurti, puoselėti mums patikėtus talentus, iš sukurtų gėrybių padėti stokojantiems, vaisingai bendradarbiauti su kitais ir vieniems iš kitų mokytis. Kiekvienas dalijamės tuo, ką turime gražiausio.
Džiaugiamės, kad miestas, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė, turi ką padovanoti Europai. Tai pirmiausia mūsų patirtis ir istorija, kuri rodo, kaip nedidelis kraštas per trumpą laiką gali atsigauti po priespaudos metų, suklestėti ir ekonomiškai, ir žmonių vienybe. Čia, Kaune, 1920 m. susirinko Steigiamasis Seimas ir padėjo pamatus moderniai demokratiškai Lietuvai. Čia suklestėjo Lietuvos universitetas, kurio studentai tęsdavo studijas geriausiuose Europos universitetuose ir grįždavo kurti Lietuvai. Čia sukurta unikali architektūra. O kur dar visi gamtos mokslų atradimai, padėti lietuviškosios filosofijos, ekonomikos, teisės pagrindai. Žmonės iš visos Lietuvos plūdo į laikinąją sostinę ir statė Lietuvą nuo pamatų su dideliu užsidegimu – taip Kaunas tapo spindinčiu Lietuvos pasididžiavimu.
Apie miesto statybą ir jo dvasinius pamatus primena mums antrasis šios dienos šv. Mišių skaitinys: „Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. <...> Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai. <…> Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 10–11. 14. 23.). Tai priminimas mums, kad savo dvasinę ir fizinę gerovę turime statyti ant tikėjimo pamatų. Jei mieste vienijamasi apie Viešpatį, jei žmonės leidžiasi Jo vedami – toks miestas būtinai sužibės. Jo žmonių širdys taps namai pačiam Viešpačiui, kuris šiandienos Evangelijoje primena mums svarbų savo pažadą: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Šiandien Ukrainoje matome, kad būtent vienybė, kurią dovanoja ir tikėjimo malonė, leidžia nuversti kalnus. Šios vienybės ir pasitikėjimo Dievu labai reikia ir šiandienos Lietuvai. Kad išbandymų akivaizdoje neprarastume vilties ir drąsos ginti ir kurti savo ateitį.
Remkimės Dievo malone ir kaskart savęs klauskime: ar Viešpačiui pakanka vietos ne tik bažnyčiose, bet ir mūsų širdyse, mūsų namuose – ar Jam yra vietos prie mūsų darbo ar vakarienės stalo? Ar kurdami bendruomenę, miestą, valstybę remiamės į Jį, kaip į svarbiausią uolą?
Gegužė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos mėnuo. Prašykime gailestingosios Motinos užtarimo, kad visada būtume arti Jėzaus širdies. Prašome užtarimo taip pat Kaunui ir jo žmonėms. Meldžiamės už šį miestą, jo dabartį ir ateitį. Prisimename maldoje jo kūrėjus ir puoselėtojus bei visus čia gyvenusius ir dabar gyvenančius. Uoliai dirbkime Kauno, Lietuvos ir vieni kitų labui.
