Įžanga
Kauno arkivyskupija Sinodiniame kelyje dalyvavo per parapijas, įvairias bendruomenes, maldos grupes, sužadėtinių rengimo grupes bei žmones, suvienytus profesijos ar bendrų interesų (pvz., medikus, žurnalistus, menininkus, universitetuose dirbančius mokslininkus, jaunimo atstovus, mokytojus, moksleivius, karius). Juos kalbėtis tarpusavyje parengė atviri susitikimai su arkivyskupu ar kunigu, o pakvietė arkivyskupijos sinodinė komanda, kurioje dalyvavo katalikai, priklausantys skirtingoms visuomenės sritims (gydytojų, žurnalistų, menininkų, pedagogų, politikų, teisininkų, kariuomenės, jaunimo, šeimų sielovados, pašvęstojo gyvenimo bei kunigų atstovai). Jie keletą kartų rinkosi su arkivyskupu svarstyti galimybių, kaip pasiekti kuo įvairesnes visuomenės grupes, bei dalytis savo atradimais ir įžvalgomis, kilusiomis iš įvairių susitikimų.
Parapijų sinodiniams susitikimams pasirengė apie 300 savanorių moderatorių. Tokiu būdu kunigai susirinkimuose neprivalėjo dalyvauti, tuo sudarydami galimybę parapijiečiams pasisakyti laisvai ir atvirai. Nerinkome duomenų apie susitikimų dalyvių skaičių. Buvo gauti 139 laiškai su atsakymais iš parapijų ir įvairių grupių. Nepraktikuojantiems ar nesijautusiems pakviestaisiais į konkrečias grupes internete buvo sudaryta galimybė pateikti savo anonimines įžvalgas. Iš viso sulaukėme 255 atsakymų, iš jų 67 iš Kauno arkivyskupijos.
Arkivyskupijos sinodo grupės koordinatoriai kiekvienai iš septynių temų parengė metodinę medžiagą: Šventojo Rašto tekstus, temos pristatymą tiek skaidrėmis, tiek ir vaizdo medžiaga, klausimus pasidalijimui; jais galėjo naudotis visi pageidaujantys visose vyskupijose Lietuvoje.
Nors mūsų arkivyskupijoje panašių sinodinių praktikų jau turėjome tiek rengiant bei vykdant Kauno arkivyskupijos II sinodą (2003–2007 m.), tiek ir per įvairius sielovadinius simpoziumus, tačiau toks visuotinis pakvietimas kalbėtis buvo naujiena. Pastebėjome, kad kvietimo dalyvauti sinodiniame kelyje sėkmė priklausė ir nuo kvietimo pobūdžio: kuo asmeniškesnio būta kvietimo, tuo dalyviai buvo aktyvesni. Kviečiamieji noriai atsiliepė ir dalyvavo atsakingai, nes jautėsi pakviesti. Ne kartą minėta ir džiugi nuostaba, kad buvo pirmą kartą klausiami apie tikėjimą, dvasinius ir praktiškus dalykus... Grupelėse dalydamiesi sutuoktiniai, parapijiečiai ir visi žmonės vieni kitiems pasirodo kitokiame kontekste, apie kurį net nenujautė.
Nedidelė dalis kunigų Sinodinio kelio galimybę ignoravo ar net viešai neigė jos naudą, tad savo parapijose nekvietė ir į susitikimus. Gavome pastebėjimų apie kai kuriose parapijose egzistuojančias nebūtinai aktyvių ar net nebūtinai praktikuojančių parapijiečių – „klebono išrinktųjų“ grupes, vadinamas „elitinėmis“, savaip veikusias ir čia.
Savanorių moderatorių veikimo sėkmė daug priklausė ir nuo asmeninių jų savybių. Kunigų neįpareigojimas koordinuoti ir net dalyvauti parapijų susitikimuose leido išvengti dažnai dėl įvairių priežasčių (nebūtinai dėl tarnysčių gausos) kylančio nenoro prisiimti (dar vieną naują) atsakomybę. Pasauliečių prisiimama atsakomybė dažnai atneša gausesnių vaisių, nei tuomet, kai ją prisiima kunigai, tradiciškai besiteisinantys užimtumu. Džiaugiamės, kad dalis kunigų rinkosi į vien jiems skirtus sinodinius susitikimus, inicijuotus aktyvesnių kunigų.
Sinodinio kelio sėkmė didele dalimi priklausė nuo būdo, kuriuo buvo kviečiama kalbėtis grupėse formuluojant klausimus, kad atsivertų širdys ir būtų pasidalyta patirtimi, įžvalgomis bei pasiūlymais, paliekant daug vietos kūrybai, laisvei ir Šventajai Dvasiai: „Reikia mūsų visų, kad Sinodas įvyktų. Svarbu ne galutinis dokumentas, bet pats ėjimas, procesas, nuotykis, asmeniškai ir bendruomeniškai leidžiantis į šią kelionę, galimybė pažvelgti į save ir aplinkui save.“
Šią Sinodinio kelio diecezinio etapo Kauno arkivyskupijoje apžvalgą nutarėme pristatyti trimis aspektais – pagal sužadėtinių sinodinėms grupėms pasiūlytus klausimus:
1. Kas mums brangu Bažnyčioje?
2. Dėl kokių dalykų Bažnyčioje mums skaudu?
3. Kokią Bažnyčią norėtume matyti ateityje?
Tokiomis temomis dalijosi besirengiantieji Santuokos sakramentui – labai įvairių profesijų, požiūrių žmonės, ir praktikuojantys, ir nebūtinai aktyvūs katalikai. Be to, jos papildytos ir kitų mūsų arkivyskupijos Sinodinio kelio dalyvių dominuojančiomis įžvalgomis.
I. Kas mums brangu Bažnyčioje?
Ačiū, kad Bažnyčia yra! Mums brangus pats jos buvimas, ten esanti ramybė ir ryšys su Dievu, per ją ateinanti teigiama atmosfera. Kai Dievas arti, jautiesi arčiau ir savo artimųjų (taip pat ir jau iškeliavusiųjų). Brangi galimybė čia išgirsti Dievo žodį, jį suvokti ir juo pasimaitinti. Dėka gerų pamokslų ir bendruomenės žmonių pagalbos primenama, kad iškilus sunkumams Dievas visada yra šalia. Labai svarbi galimybė čia reflektuoti savo gyvenimą, jo prasmę. Brangi pagalba atsakyti į klausimus, kurių net nemanei, kad būtum uždavęs, ar netikėjai, kad gali rasti atsakymus.
Brangu, kad Bažnyčia – tai vieta, kur gali atverti savo žaizdas ir su jomis susidurti akis į akį. Itin brangi čia suteikiama ramybė, ypač – per nuodėmių atleidimą. Brangus gaunamas dvasinis patarimas ir palydėjimas. Bažnyčia moko ir drauge padeda atleisti sau ir kitiems. Lavina suvokimą, kas teisinga ir garbinga, ugdo pagarbą kiekvienam žmogui. Tikrųjų vertybių pri(si)minimas mums teikia tikrą, stiprų pagrindą laimingam gyvenimui.
Džiugina ir pačių bažnyčių grožis, šviesa, žvakės, vitražai, muzika, meno kūriniai. Gera, kad čia nesivaikoma greitai besikeičiančių madų. Brangus kvietimas bendrai melstis už asmeninius ir visuotinius reikalus ir žinojimas, kad visos maldos būna išklausytos. Labai svarbi galimybė čia pabėgti nuo visų dienos rūpesčių. Svarbu, kad jos durys atviros visiems ir visada.
Krikščioniškos šventės suvienija ne vien su Dievu, bet ir su artimaisiais. Džiaugsmas, kylantis iš šventinių susibūrimų bendruomenėse ir šeimose, labai gaivina. Džiugina įvairūs susibūrimai, rekolekcijos, vaikų stovyklos, galimybė švęsti sekmadienį. Svarbu, kad tikėjimas perimtas ir iš tėvų, senelių – per Bažnyčią, jos tradicijas, palaikomas ryšys su mylimais žmonėmis, ankstesnėmis kartomis. Ypač džiugina vienybės jausmas, buvimas šalia ir kartu. Brangūs prisiminimai, susiję su artimaisiais, religinės šventės, nuo vaikystės lydėję kalėdiniai giedojimai, žaidimai ar pan. Mums labai svarbu, kad Bažnyčia padeda ugdyti mūsų vaikų tikėjimą ir artimo meilę.
Gera, kad prie bažnyčios glaudžiasi ir yra jos palaikoma įvairi artimo meilės veikla, rūpinamasi vargšais, silpniausiais. Krikščionybės vertybės yra bendražmogiškos. Bažnyčia – dvasinis visuomenės pagrindas, vienijantis tikinčiuosius ir ieškantis, kaip mylėti tuos, kurie mąsto kitaip. Gera ir be galo svarbu jaustis bendruomenės dalimi. Iš jos kylanti pagalba padeda augti ir dvasiškai, ir moraliai, ir pilietiškai. Labai brangi tikėjimo brolių ir sesių parama sunkumuose ar darant sprendimus, galimybė tiesiog laisvai kalbėtis su panašių vertybių žmonėmis.
Labai brangus uždegantis savo tarnystei atsidavusių, tikėjimu gyvenančių kunigų pavyzdys. Vertiname Bažnyčios tarnų indėlį į visuotinės taikos ir gėrio skleidimą, taip pat tradicijų saugojimą. Labai džiugina, kad yra tikrai atsidavusių savo pašaukimui kunigų, priimančių ir mylinčių žmones, besistengiančių juos suprasti ir padėti, o ne smerkti. Be galo brangu, kai kunigai pasiaukojamai atlieka savo užduotis, rūpinasi žmonėmis. Juk jie dėl mūsų ir mums atiduoda savo gyvenimą.
Didžiuojamasi parapijose įrengtais muziejiniais kampeliais, tinklalapiais, leidžiamais laikraštėliais, vykstančiais kultūriniais renginiais.
Pati brangiausia, didžiausia laimė mums – kad Bažnyčios dėka galime tikėti bei patirti besąlygišką Dievo meilę ir išgyventi tarpusavio bendrystę.
II. Dėl kokių dalykų Bažnyčioje mums skaudu?
Bandydamas kritiškai pažiūrėti į krikščionių Bažnyčias Lietuvoje. ne vienas pastebi abejingumą, gynybinę poziciją visuomenės atžvilgiu, savo naudos ieškojimą ir įvairias baimes... Apgailestaujama, kad pastebimas siekis ne tarnauti, o ne viešpatauti. Kiekvienos tarnystės paskirtis – ugdyti Bažnyčią ir jai tarnauti. Tad banalūs pamokslai, tuščios, nenaudingos diskusijos politikuojant, moralizuojant, kritikuojant ir visaip kaip nukreipiant dėmesį nuo savęs į kitus sudaro siekio viešpatauti įspūdį. Pastebimas vidutinybių mentalitetas, kur mokslingumo ir akademiškumo svarba menkai suvokiama.
Skaudina Bažnyčioje pasitaikantis elementarios pagarbos žmonėms trūkumas. Pačių kunigų nesupratingumas ir parapijiečių nuvertinimas, sąžiningumo stygius su savo žmonėmis. Ne visada kuniguose atpažįstame Gerojo Ganytojo veidą ir širdį; atrodo, kad jie yra ne dėl mūsų, o dėl savęs pačių. Laukia , kad būtų aptarnaujami, o nenori (gal ir nebemoka) patarnauti iš širdies. Vis jauti, kad neturi (niekam) laiko... Kartais skaudu dėl prastai parengtų pamokslų – neapmąstytų, nepritaikytų švenčiamai liturgijai ar susirinkusiai bendruomenei. Gaila, jog kai kada kunigai gėdingai skelbia pseudomokslinius teiginius ar kalba apie dalykus, kurių patys akivaizdžiai neišmano. Ir apskritai – kai visos liturgijos atlikimas būna arba skubotas, atsainus, arba net neatsižvelgiantis į pačios Bažnyčios liturgines normas: pamaldose juk ne šiaip sau ritualines apeigas atliekame, o švenčiame, išreiškiame, išgyvename savo tikėjimą... Gaila, kad taikstomasi su skubota, netvarkinga liturgija ir jos šventimo aplinka – bažnyčios erdve, muzika, giesmėmis. Čia dažnai ausį rėžia „siaubinga situacija su muzika“ (deja, per dažnai!). Labai gaila, kad beveik visur gieda tik choras arba kelių žmonių grupės, o bendruomenė neįtraukiama.
Galbūt skaudžiausia yra tai, jog norime, kad vaikai pamiltų Bažnyčią, norėtų dalyvauti jos gyvenime, bet susidaro įspūdis, jog darome viską, kad tik juos atbaidytume: jie priversti dalyvauti Mišiose, kuriose net suaugusiesiems sunku klausytis vargano giedojimo, ilgų nuobodžių pamokslų šaltoje bažnyčioje. O ir Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui pasirengimas vyksta gana ilgai ir nepakankamai kokybiškai, kad realiai ugdytų, sudomintų ir parengtų vaikus bei jaunuolius dalyvauti ir liturgijoje, ir parapijos gyvenime. Turime konkrečių pavyzdžių, kai vaikai pirmuosius kartus noriai keliauja ir klausosi su didžiausia nuostaba Šv. Mišių, tačiau po kurio laiko jiems pabosta. Vaikams Bažnyčia turi būti šventė, o ne kančia! Susidaro įspūdis, kad rengimosi sakramentams laikas yra tikra kaina, už kurią „nusiperki“ sakramentus (kasmėnesinis išpažinties atlikimo žymėjimas, kunigo parašas apsilankius bažnyčioje, egzaminai). Būtina daryti viską, kad tai neužgožtų sakramentinės malonės – davimo veltui, neužtarnautai – skonio.
Ekumeniniame kelyje beveik išimtinai pasitenkinama kasmetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės šventimu. Čia vis dėlto nemažai atsainumo bei kolegialumo dvasios stokos, sąlygojančios siaurą, klišinį šių pamaldų formatą.
Vakarų Europoje augantis priešiškumas krikščionybei kyla iš nuoskaudos dėl Bažnyčios nuodėmių. Labai skaudina skandalai Bažnyčioje dėl mažamečių tvirkinimo – tai lemia nepasitikėjimą dvasininkais ir pačia Bažnyčia. Jos autoritetą žaloja kai kurių kunigų „dvigubas“, amoralus gyvenimas, celibato nesilaikymas, slaptas „nelegalių“ vaikų auginimas ir... vyskupų bei parapijiečių „užsimerkimas“ tokioje situacijoje... Šių nusikaltimų bei nuodėmių dangstymas Bažnyčiai daro kur kas didesnę žalą nei jų atskleidimas. Taip pat šiandien ne visi supranta, kodėl mūsų kunigai negali tuoktis; galbūt gyvenimas santuokoje leistų jiems geriau suprasti šeimų gyvenimą, o drauge ir neveidmainiauti.
Skaudu, kai iš kunigų jaučiamas materializmas: vis guodžiasi lėšų stygiumi, o patys akivaizdžiai neskursta, gyvena kone prabangiai. Skaudina „aukų kainoraštis“ – kai nurodoma ar net reikalaujama, kiek už ką reikia aukoti. Dažnai praktikuojantys parapijiečiai nežino, kaip bažnyčioje iš tiesų tvarkomi pinigai. Kai kuriose parapijose skelbiama, kiek surenkama aukų, bet labai retai – kaip jos panaudojamos. Visiškai neaiškus principas, kam, kada ir kaip klebonas atsiskaito. Svarbu ieškoti būdų, kaip pasiekti didesnį finansinį skaidrumą.
Katalikų akademinio pasaulio atstovai pastebi ir per didelį žmogiškųjų autoritetų bei klusnumo ir nuolankumo (tarsi jos būtų vienintelės) dorybių sureikšminimą. Galbūt dėl to Bažnyčioje įsivyravęs pasyvumas, pataikavimas, pastangos įtikti vyresnybei, o normalus bendravimas, diskusijų kultūra, iniciatyvumas, sveikas kritiškumas sunykę. Galima būtų taip pavaizduoti: vyskupai laukia popiežiaus ir Vatikano direktyvų, klebonai – vyskupų nurodymų, o parapijiečiai – apskritai banda, kurios nuomonė klebonams nerūpi.
Jaunuolių rengimas seminarijose galėtų būti artimesnis šiandienos realioms gyvenimo aktualijoms, o seminaristai galėtų būtų labiau pasiruošę tarnauti žmonėms. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip optimizuoti seminaristų išlaikymą, ypač šiuo laiku, kai gerokai mažėja pašaukimų. Akademinė mūsų bendruomenė manytų, kad teologinis ugdymas pirmiausia turėtų būti orientuotas į universalias žmogiškas, dvasines ir religines vertybes, o tik po to į konfesines pažiūras, taisykles ir normas. Visame studijų procese ištikimybė dieviškajai tiesai ir gėriui turėtų būti labiau akcentuojama nei ištikimybė bažnytiniams autoritetams.
Galvojant apie tai, jog Dievas priima visus, skaudžiausia, kad mūsų Bažnyčia dažnai atrodo vis dar griežta, išsakanti labai daug sąlygų ir išlygų. Dažniau kartoja „amoralu“, o ne „gailestingumas“. Bažnyčios kvietimas skaisčiai gyventi iki Santuokos, kaip ir sutuoktinių lytinis gyvenimas, tinkamai neišaiškinamas, todėl dažniausiai atrodo visiškai nesuprantamas ir nerealus. Iškilus problemoms dėl intymumo, sutuoktiniai jau nebegali išsiskirti, tačiau Bažnyčioje nesulaukia ir tinkamos pagalbos, o vien priekaištų, smerkimo. Todėl dalis prieštarauja ir dėl Bažnyčios nuostatos kontracepcijos atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad kalbėdama šablonais Bažnyčia neatliks savo misijos, nepajėgs sukurti ar išlaikyti susidomėjimo krikščionybe ar savo teigiamo įvaizdžio.
Itin skaudu, kai išpažinties metu neduodama dvasinių pamokymų, patarimų, o žmogus teisiamas, koneveikiamas už savo poelgius. Minimi ir atvejai, kai buvo nesilaikoma išpažinties slaptumo.
Dažnai Bažnyčioje aptarinėjama mirtis, išėjimas į Dangų... o norisi labiau aptarinėti gyvenimą, jo prasmę, ieškoti teigiamų šio gyvenimo pusių. Todėl skaudu, kad Bažnyčia dažniau asocijuojasi ar joje lankomasi tik įvykus skaudiems gyvenimo įvykiams, pvz., laidotuvėms. Tada ir atrodo, kad apsilankymai bažnyčioje gali būti tik niūrūs, liūdni ir tamsūs.
Labai dažnai minėtas liūdesys, kad Bažnyčia dažnai atrodo kaip institucija, veikianti didinguose pastatuose, o ne gyvų žmonių bendruomenė, išpažįstanti tą patį Dievą ir besistengianti gyventi pagal Jo valią. Todėl skaudina užrakintos bažnyčių durys, kad į jas patekti galima tik per pamaldas. Pasitaiko tokių žmonių, kurie savo elgesiu sukuria neigiamą, „piktos“ Bažnyčios įvaizdį arba, reklamos dėlei, vaikosi nereikalingo populiarumo, „pasaulio dvasios“.
Ar būdamas krikščionis esu realus, regimas Kristaus sekėjas? Ar tik formaliai pritariu tokioms gražioms idėjoms? Formalumas yra vienas pagrindinių mūsų kaip regimosios Bažnyčios trūkumų.
Nesmagu konstatuoti, kad atskiros katalikiškos bendruomenės dažnai jaučiasi savipakankamos ir nejaučia reikalo įsitraukti į bendrą visos Bažnyčios misiją. Tai veda prie minties, kad mus skaldo net geri ir šventi dalykai...
Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, kuriami įstatymai vis dažniau prasilenkia su krikščioniška pasaulėžiūra. Bažnyčios pozicija ar jos neaiškumas, nereagavimas laiku ar neadekvatus reagavimas sukelia visuomenėje nereikalingų dviprasmybių ar net susiskaldymą. Todėl visuomenė tikisi daugiau aiškumo, skaidrumo, kurio negavusi mato pagrindą aštriai kritikuoti.
Per silpnas Bažnyčios balsas svarstant Lietuvos švietimo, visos krašto kultūros, viešosios erdvės reikalus. Ar tikrai Bažnyčiai neturėtų rūpėti visos Lietuvos mokyklos santykis su krikščioniškąja kultūra, krašto kultūros – su krikščioniškąja tradicija? Ar tikrai jos dėmesio nebūtų verta žodžio ir sąžinės laisvės būklė dabarties Lietuvoje? Kol kas nematyti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje intereso naujųjų technologijų etikos klausimais.
Gaila, kad visuomenėje nuvertinama Bažnyčios reikšmė, jos paskirtis daugelio matoma tik kaip architektūros objekto, muziejaus, socialinės rūpybos ar religinių paslaugų teikimo organizacijos. Žmonės ateina kaip į įstaigą, bet ne kaip į bendruomenę. Skaudu, kad ne visi supranta, kodėl Bažnyčia svarbi, kad ji nėra tik pastatas, o iš esmės – šeimyniška bendruomenė. Prie to prisideda ir patys Bažnyčios žmonės, kai dėl kategoriškumo atstumia kitus asmenis ar tam tikras grupes.
Skaudu, kad Bažnyčia Lietuvoje nebėra kultūros ir meno puoselėtoja – per retai užsako dailės, muzikos meno kūrinių; kartais (gal net dažniausiai) pataikauja prasto skonio „importinei“, masinei produkcijai, kuri neprisideda prie tikinčiųjų skonio ugdymo, nepalaiko savų, nacionalinių kūrėjų ir jų neskatina kurti.
Pastebimas mūsų vyskupų veiklumo, atvirumo ir santykių palaikymo su bendruomene stygius; norėtųsi įsiklausymo ir į paprastus žmones, ne vien tik į saviškių, aukštuomenės ar į turtingųjų nuomones. Pastebimas ganytojų lyderystės, ryžtingumo, mylinčios tėviškos rankos ir širdies stygius.
III. Kokią Bažnyčią norėtume matyti ateityje?
Bažnyčios misijos stilius turėtų būti ne tiek tikinčiųjų valdymas ir reguliavimas, kiek tiesos liudijimas (plg. Jn 18, 37), gydančios bei ugdančios malonės skelbimas ir kompetentingas dvasinio gyvenimo mokymas, kai labiau rūpinamasi sėja, o ne derliumi. Tam, kad tradicija būtų gyva, savo paveldėtą lauką turėsime ravėti ir kaskart gerinti vis naujomis „trąšomis“ bei technologijomis. Katalikų Bažnyčioje norėtume matyti daugiau šviesos ir džiaugsmo – mokančių džiaugtis tikinčiųjų ir visus žmones priimančių kunigų, kurių širdys būtų pagal Gerojo Ganytojo širdį; svajojame apie Bažnyčią, į kurią daugiau žmonių norėtų ateiti, o ne jos bijotų; svajojame, kad bažnyčioje būtų jaučiamas Tėvo namų svetingumas, kur kiekvienas jaustųsi pakviestas ir lauktas.
Gali būti, kad Kristaus Kūno-Bažnyčios vienybė yra vienas sunkiausiai pasiekiamų tikslų, tačiau drauge ir vienas svarbiausių. Manome, kad kelias į laicistinę kultūrą, o sykiu ir krikščionių vienybę prasideda nuo savo ribotumo pripažinimo, atsivėrimo dialogui, įsiklausymo, klaidų ir nuodėmių pripažinimo ir nuoširdžios atgailos. Vienas iš šios atgailos vaisių turėtų būti ekumeninių nuostatų puoselėjimas ir tarpkonfesinės bendrystės ugdymas. Būsimo klero ugdyme ir pasauliečių švietime privalo atsirasti vietos ekumeninei perspektyvai. Vienas iš konkrečių žingsnių galėtų būti Ekumeninio instituto, ar Ekumeninių studijų centro, Lietuvoje kūrimas.
Akademinės bendruomenės atstovai siūlytų popiežiui ir vyskupams savo pareigas eiti vieną ar dvi kadencijas. Tai saugotų Bažnyčią nuo įvairaus pavidalo korupcijos ir įneštų gyvastingumo į jos gyvenimą. Pasaulio demokratijos ir vienuoliniai ordinai jau seniai suprato vadovų rotacijos būtinybę ir naudą. Atitarnavę vyskupai galėtų grįžti į ankstesnes savo pareigas ir toliau savo talentais vaisingai darbuotis Bažnyčios gerovei. Jos gerovei būtų naudinga, jei parapijiečiai turėtų galimybę reguliariai pasisakyti parapijoje jiems rūpimais klausimais, klebonai – būtų savarankiškesni, gautų mažiau direktyvų, o daugiau pagalbos iš vyskupijos kurijos; vyskupai – būtų lygiaverčiai popiežiaus bendradarbiai, dalyvaujantys visuotinės Bažnyčios valdyme ir turintys daug daugiau savarankiškumo savo vyskupijose. O visas Bažnyčios gyvenimo sritis turėtų gaivinamai persmelkti teologų išmintis. Svajojama, kad renkant naują popiežių būtų atstovaujama kiekviena vietinė Bažnyčia nepaisant to, ar ji turi kardinolą (jaunesnį nei 80 metų), ar ne. Kiekvienos šalies Bažnyčia galėtų turėti teisę siųsti į konklavą savo rinkiką ar rinkikus, pvz., atsižvelgiant į tos šalies tikinčiųjų skaičių.Didesnei Bažnyčios gerovei galėtų patarnauti vyskupų konferencijų išplėtimas, įtraukiant teologų, katalikų intelektualų, vienuolijų ir pasauliečių sielovadininkų atstovus – tai būtų realus Bažnyčios sinodiškumo įgyvendinimas.
Katalikų teologijos fakultete (VDU) galėtų būti galimybių gilinti žinias formaliose ar neformaliose universiteto studijose. Kunigai galėtų būti skatinami atnaujinti teologijos, filosofijos ar kitų disciplinų žinias bei mokomi vadybos ir psichologijos, kurių ypač reikia parapijos gyvenime. Vienas svarbiausių uždavinių yra katalikų (visų) švietimas. Todėl Lietuvoje būtinai reikėtų sukurti gyvybingą katalikiško švietimo sistemą, kuri būtų pakankamai diferencijuota pagal skirtingą krikščionybės pažinimo lygį tarp katalikų. Be to, keliaujantys lektoriai galėtų skaityti paskaitas parapijose.
Evangelijos įkultūrinimas yra svarbus Katalikų Bažnyčios mokymo sandas, tad Bažnyčia Lietuvoje turėtų spindėti lietuviškų tradicijų kontekste. Tokia ji taptų patrauklesnė saviems, o užsieniečiams – įdomesnė. Svarbiausia suprasti, kad savos kultūros puoselėjimas, o ne jos paneigimas ar ignoravimas yra Dievo valia.
Norime matyti daugiau tikrumo Bažnyčios žmonėse – džiugaus atėjimo į bendruomenę iš tiesų švęsti sekmadienio, o ne eiti į bažnyčią tik iš „pareigos“. Taip norisi keisti visuomenės požiūrį į Bažnyčią, kad joje nejauku ir niūru. O tam reikia daugiau mūsų visų – ir pasauliečių, ir kunigų – pastangų, tarpusavio įsiklausymo, didesnio indėlio į bendruomenės mikroklimato kūrimą (tai apima ir dėmesį tokiems dalykams, kaip rūpestis dėl geresnio bažnyčios šildymo, sėdėjimo vietų (ne už kolonų) ir jų skaičiaus, įgarsinimo, tualetų).
Siūlome ir laukiame daugiau aktyvios, įtraukiančios veiklos jaunimui, susitikimų jiems aktualiomis temomis. Skatinti jauną žmogų įsitraukti ne prievole, o patirtimi. Nors miestuose į bažnyčias dabar ateina daugiau jaunų žmonių, vis dėlto jų ganėtinai mažai, todėl turime būti jiems itin atidūs, atviri ir jautrūs. Pvz., kalbėti jiems suprantama kalba; kadangi jauni žmonės labai mėgsta muziką, per Mišias būtų gera girdėti kokybišką atlikimą. Būtina ieškoti, ugdyti ir palaikyti tam pašaukimą turinčius jaunimo palydėtojus. Aplink gyvą ir sveiką nedidelę jaunų žmonių grupelę pradeda spiestis kiti – jų draugai ir pažįstami, pakviečiantys dar ir kitus.
Rengiant teologus pasauliečius, būtina jiems garantuoti tarnystę institucijose ir parapijose, kad jie jaustųsi laukiami ir reikalingi. Kiekvienoje didesnėje parapijoje ar dekanate galėtų būti sukurta komandinė – kunigo, sielovadininko, psichoterapeuto – struktūra, skirta padėti su iššūkiais susidūrusiam katalikui.
Siūloma, kad Mišių liturgija galėtų turėti įvairovės, lankstumo: būtų galima sukurti liturgijos formų daugį.
Kai visuomenė tampa vis įvairesnė, tai vis didesnė jos dalis nemato prasmės priklausyti kuriai nors vienai religinei tradicijai. Orientuodamasi ne vien į katalikus (o Mišiose tik katalikai tegali pilnai dalyvauti) ir išplėsdama kitokių pamaldų lauką, Bažnyčia išplėstų savo misiją: ne vien tik naujus narius prie savo bendruomenės „prirašinėtų“, bet ir skelbtų Evangeliją visai kūrinijai.
Reikėtų daugiau investuoti į giedojimo kultūrą, žmones, kurie tai išmano. Tam būtina užsakyti, kurti, pritaikyti tokias giesmes, kurios būtų ir tinkamos liturgijai, ir pakankamai lengvos, įmanomos atlikti ne tik profesionalams, bet paprastiems tikintiesiems. Per pamaldas padalyti suoluose daugiau giesmių tekstų ar rodyti juos matomose vietose.
Labai prašytume didesnių pastangų ir pasirengimo pamokslams, juos sakyti labiau remiantis Evangelija ir gyvenimiškomis patirtimis, bet ne politikuojant ar moralizuojant. Gal net ir nebijoti naujovių, pvz., kunigas pamokslo metu vestų diskusiją su Mišiose esančiais žmonėmis. Svarbiausia tema čia turėtų būti ne tradicijos, ne moralė, o Dievas. Šitaip suvoktume, kad svarbiausia krikščionybėje – asmeninio santykio su Kristumi paieškos.
Norėtume siūlyti tobulinti išpažinčių formalumą – juk jos galėtų būti dialogo, pokalbio forma. Būtina priimti, išklausyti kiekvieną, neskatinant meluoti kunigui vien tam, kad gautumei išrišimą. Reikėtų ir tam pritaikytų išpažinties vietų įrengimo. Tai padėtų pirmajam išpažinties elementui – konkrečiam asmeniniam atgailaujančiojo susitikimui su Bažnyčios atstovu. Garso izoliacija čia taip pat reikšminga.
Vaikams tikėjimas ir Bažnyčia turi būti šventė, o ne kančia! Todėl Mišios su vaikais turi būti švenčiamos jiems pritaikyta liturgija arba bent jau pamokslu, arba per Žodžio liturgiją jiems atskirai bendraujant su katechetais, kurie yra gavę liturginį bei oficialų pripažinimą skyrimais. Siūloma tobulinti ir vaikams vedamas pamokėles rengiantis Pirmajai Komunijai bei Sutvirtinimui. Reiktų keisti pamokėlių tipą, kad jos būtų pritaikytos šių dienų vaikams bei paaugliams; be to, būtina atsakingai parinkti katechetus ir jiems sąžiningai atsilyginti. Kai kas jau pastebėjo ne vieno katecheto, bet katecheto komandos – kitų to paties amžiaus tarpsnio vaikų ar jų tėvų – teigiamą įtaką rengiantis ne pačiam sakramentui, bet sakramentiniam gyvenimui, kurio pradžiai šis laikas ir deda pamatus.
Manome, kad už parapijoje veikiančių katechetų, jaunimo vadovų ar kitų atsakingų pareigų vykdymą turėtų būti oficialiai ir deramai atsilyginama. Tai žmonėms svarbu ir dėl socialinių garantijų dabar, ir išėjus į pensiją, ir apskritai – jų savigarbai, žmogiškajam orumui, jau nekalbant, kad Bažnyčios mokymą apie teisingumą pirmiausia ji pati turi įgyvendinti.
Mūsų parapijoms būtinas finansinis skaidrumas ir atskaitingumas. Turime išgyvendinti nerašytus „kainininkus“ už patarnavimus, o pajamos ir išlaidos turi būti apskaitomos sąžiningai. Parapijos biudžeto sudaryme ir jo vykdymo priežiūroje turėtų dalyvauti parapijiečiai; rinkliavas skaičiuoti ir fiksuoti taip pat pasikeisdami turi pasauliečiai; kitos aukos bažnyčiai ar už patarnavimus irgi turi būti skaidriai fiksuojamos knygose; kasmet bendruomenei skelbiamos ir ataskaitos, ir atliekamas kompetentingas ir nešališkas auditas.
Visi parapijiečiai turi jausti atsakomybę ir įsipareigojimą išlaikyti savo parapiją, kunigus, rūpintis derama bendruomenės turto priežiūra ir panaudojimu; taip pat įsisąmoninti savo priedermę prisidėti prie Bažnyčios misijos – ir savo vyskupijos išlaikymo, ir prisidėjimo prie kitų poreikių (nelaimės ištiktiems kraštams ir pan.)
Nors krikščionys ir yra regima bendruomenė, ji negali susitelkti į save, bet vien tik į savo Viešpatį Jėzų Kristų. Norime skatinti aktyvesnę tokios bendruomenės veiklą, atvirumą kitokiai nuomonei, atkreipti dėmesį į parapijiečių išsakytas pastabas. Kunigai ar aktyvūs bendruomenės nariai galėtų inicijuoti daugiau pabendravimo po Mišių. Reikėtų mažinti „biurokratiją“, bažnyčią daryti „prieinamesnę“ visuomenei. Mums derėtų vis daugiau kalbėtis ir leistis į diskusiją, ieškant sprendimų, pvz., ką daryti, atsitikus neplanuotam nėštumui, arba kaip padėti nevaisingoms poroms, o ne tik drausti turėti galimybę šeimai susilaukti vaikų, kai kiti natūralūs būdai negalimi. Bažnyčia galėtų įsiklausytų į tai, kas svarbu kiekvienam, ir nebijotų pritaikyti to, kas amžina šiame taip greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Bažnyčia, kaip bendruomenė ir organizacija, turi prisitaikyti prie laikmečio ypatybių ir prisiderindama skleisti Gerąją Naujieną. Komunikavimo būdas turi atitikti skirtingas žmonių grupes ir laikmetį. Viešoji komunikacija turi būti aiškesnė – mažiau smerkianti ar poliarizuojanti visuomenę. Vietoje smerkimo ar sauso dogmų pateikimo, kaip galutinio ir vienintelio galimo atsakymo, rinktis gal mažiau patogius diskusijų, pokalbių, konferencijų ir pan. formatus. Atrodo, kad Bažnyčia stengiasi komunikuoti ir skleisti mokymą tarp savų, bet tai nieko nekeičia, nes savi ir taip žino. Bažnyčia turėtų siekti ne tik supažindinti su krikščioniškomis vertybėmis, bet ir įsiklausyti į kiekvieną krikščionį, suprasti jį ir jam padėti. Reiktų, kad krikščionys pasauliečiai savo pavyzdžiu ir liudijimu aktyviau skleistų tikėjimą, diskutuotų savo socialiniuose ratuose. Bažnyčia visada teigė gilesnę pačios politikos, kaip rūpesčio dėl bendruomenės gerovės ir išlikimo, sampratą. Tad svajojame, kad Bažnyčia ypač rūpinsis asmens laisve ir orumu, kuriems šiuolaikinėje visuomenėje kyla vis daugiau grėsmių.
Vietoj išvadų
Pastebėjome ir patyrėme, kad šis Sinodinio kelio etapas buvo geros pratybos ateities Bažnyčios gyvavimo stiliui. Dažnas įžvalgų nekonkretumas ir netikėtų pastebėjimų stygius galbūt liudija, kad panašiam kalbėjimuisi reikia įpročių ir įgūdžių. Akivaizdžiai konstatuota, kad ši sinodinė kelionė – tai bendrystės „ragavimo“ akimirkos. Jos žmonėms leido šiek tiek labiau patirti, kad Bažnyčia yra bendrystė. Žmonės buvo užkalbinti ir pajuto, kad yra svarbūs, jų klausomasi. Sinodinė kelionė leido patirti, kad mes visi – ne tik kunigai ir vyskupai, bet ir kiekvienas esame Bažnyčios bendrasavininkiai. Atpažinome, jog pokalbiai, klausymasis Bažnyčioje galėtų būti veiksmingos naujosios evangelizacijos forma. Arkivyskupas visus kviečia ieškoti, kokiais būdais tęsti šią pradėtą kelionę.
