Aštuonias dienas minime Švč. Mergelės Marijos Gimimą. Drauge minime ir Lietuvos Krikšto 625 jubiliejų. Su Marijos Gimimu prasidėjo ne tik Evangelijos, bet ir krikščioniškosios kultūros žygis per pasaulį, o su Lietuvos Krikštu – jis pasiekė ir mūsų šalį.
Šiandien Šiluvoje meldžiamės už rašytojus, poetus, kultūros ir meno darbuotojus, kad jie savo darbais skatintų žmones ieškoti amžinųjų vertybių – tiesos, gėrio, Dievo. Bažnyčia ypač vertina gyvybės kultūros kūrėjus ir skleidėjus, kurie savo darbais kuria gėrį, skelbia tiesą, gina gyvybę ir žmogiškąjį orumą. Šie žmonės yra labai brangūs ne tik tautai, bet ir Bažnyčiai, nes kuria klimatą, kuriame skleidžiasi normalus visuomenės gyvenimas.
Prozos ir poezijos knyga yra geriausiai pažįstama kultūros nešėja. Ką reiškia gera knyga, galėčiau paliudyti savo asmenine patirtimi. Buvo sunkūs pokario metai. Lozungai kvietė tikėti komunizmo kūrėjais. Viešpatavo netikrumo ir baimės atmosfera. Staliną ir sovietinę tikrovę liaupsinančių knygų ūkinių prekių parduotuvėse būdavo pridedamos perkant net ūkines prekes. Man pasisekė, kad turėjau galimybę raustis didelėje klebono bibliotekoje. Joje buvo sukaupta daug tarpukaryje išleistų knygų, katalikiškų žurnalų suaugusiesiems ir vaikams, laikraščių komplektų. Anuomet knyga buvo pati svarbiausia krikščioniškos minties ir kultūros nešėja. Šioje bibliotekoje radau Maironio Pavasario balsus ir Jaunąją Lietuvą. Radau knygas apie knygnešius, kurie rizikuodami laisve iš Prūsų į Lietuvą nešė lietuvišką žodį ir kultūrą. Pasinėriau šiose knygose, kaip dabar jauni žmonės pasineria kompiuteriniuose žaidimuose, ir tos knygos davė ne mažiau kaip tėvų namai.
Šiandien mes turime labai daug gerų dvasinio, religinio turinio knygų. Buvo laikas, kai šitos knygos buvo beveik aukso vertės, rašomosiomis mašinėlėmis atspausdintos ant plonyčio popieriaus. Tokiame pavidale Lietuvoje iš rankų į rankas keliavo Solženycino Gulago archipelagas, A.Maceinos Niekšybės paslaptis ir Jobo drama, Girniaus Žmogus be Dievo ir daug kitų knygų. Jos nešė krikščionišką kultūrą ir formavo žmones, gebančius nenusilenkti prievartai.
Kokį pozityvų užtaisą savyje nešė per rankas platinami eilėraščiai panašūs, kaip Vinco Mykolaičio Putino Vivos plango, mortuos voco - Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu: „Per bedugnes ir kalnus jūs žengiate kaip gigantai, nuo jūsų įstatymų sugriuvo ir nuodėmės ir doros“. O Maironio Lietuva brangi, mano Tėvyne dainuodavome atsistoję vietoj himno.
Teatras gali tapti laisvės ir gėrio šaukliu. Brežnevizmo metais, kai visa kultūra buvo įspausta į ankštus rėmus, kartą pasklido gandas, kad Kauno dramos teatre pastatyta Kazimiero Sajos „Mamutų medžioklė“. Tai buvo tarsi gurkšnis gaivaus vandens, keliaujant per marksistinės ideologijos išdegintą žemę. Žmonės plūdo į šį spektaklį, kuris žadino ieškoti kelio į šventovę. Ta šventovė buvo ne kas kita, kaip laisvė, tiesa ir kultūra, kurią okupantas bandė sunaikinti.
Krikščioniškosios kultūros nešėjais gali tapti net maldaknygė ir katekizmas. Per penkiasdešimt okupacijos metų sovietai neleido nė karto oficialiai išleisti vyskupo Paltaroko Katekizmo pirmamokslio. Ko bijojo? Tas katekizmas – tai maža brošiūrėlė, iš kurios mokėsi visi ano meto vaikai. Pati populiariausia buvo nedidelė maldaknygė Melskimės, iš kurios meldėsi vaikai, jaunimas ir suaugusieji. Šis katekizmas ir maldaknygė buvo krikščioniškosios kultūros nešėjai. Iš Katekizmo mokėsi mylėti ir būti sąžiningi. Skaitomos maldos formavo ne homo sovieticus, bet laisvus tik Dievui gebančius nusilenkti krikščionis. Ar ne dėl to šių katekizmų ir maldaknygių leidėjai buvo gaudomi ir teisiami.
Kaip Bažnyčia vertina literatūros ir meno pagalba nešamą kultūrą? Vatikano II Susirinkimo dokumente Gaudium et spes skaitome: „Bažnyčios gyvenimui daug reiškia literatūra ir menas. Mat jie siekia ištirti ypatingą žmogaus pobūdį, problemas bei patirtį, stengiantis pažinti bei tobulinti save ir pasaulį. Menininkai turi jausti, jog Bažnyčia pripažįsta jų veiklą. Bažnyčia turi pripažinti ir naujas mūsų amžininkų priimtas meno formas. O į šventoves naujieji meno kūriniai tebūnie priimami, jei atitikdami liturgijos reikalavimus, jie kelia mintis į Dievą. Visiems tikintiesiems – tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams – tebūnie pripažinta laisvė tyrinėti, mąstyti ir nuolankiai, bet drąsiai reikšti mintis apie tuos dalykus, kurie priklauso jų patyrimo sričiai“ (GS, 62).
Tačiau mes sutinkame ne tik kultūrą, kuri kuria ir skleidžia gėrį, bet ir kultūrą, kurią palaimintasis Jonas Paulius II pavadino mirties kultūros vardu. Mirties kultūra savo vulgarumu, pataikavimu patiems žemiausiems instinktams, meilės nuvertinimu išties sėja mirtį. Tos mirties kultūros nešėjais gali būti tokios galingos informavimo priemonės, kaip žurnalai, televizija, internetas, net išmanieji telefonai. Kai skleidžiama neviltis, pridengtas melas, kai žmonių sielos maitinamos seksu ir žiaurumais, tokia kultūra tarnauja ne žmogui ir ne visuomenei, nes sėja antikultūrą, neviltį ir netikėjimą ne tik Dievu, bet ir žmonėmis.
Šiluvoje mes galime kalbėti ir apie Šiluvos kultūrą. Čia atvykstantieji žmonės pasikeičia. Prisilietimas prie Marijos apsireiškimo paslapties, gerai atlikta išpažintis, maldingai sukalbėtas rožinis, priimta Eucharistija, su tūkstantine minia dalyvavimas Eucharistinėje Mišių aukoje žmogų keičia. Po Mišių grįždamas per aikštę visuomet matau žmonių giedrus, net besišypsančius veidus. Iškart pajunti, kad žmonių sielos prisipildžiusios gėrio.
Šiluvos Dievo Motinos globai pavedame visus kultūros kūrėjus ir nešėjus. Meldžiame Šventosios Dvasios šviesos, kad jie visi būtų tik gyvybės kultūros kūrėjai.
