Nuotraukos – Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus archyvo
Prieš 35-erius metus, 1988 m. gegužės 26 dieną Vatikane šv. Jono Pauliaus II buvo paskirti ir netrukus viešai paskelbti 25 nauji kardinolai, tarp jų – tuometis Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius, sakęs: „Į šį aukštą kardinolo postą niekada nepretendavau, jo nesiekiau ir nelaikiau savęs jo vertu. Bet savo tautą dėl jos 600 metų ištikimybės krikščioniškojo gyvenimo kelyje visada laikiau verta turėti tokį išaukštinimą… Kai Šventasis Tėvas Vatikane šiuo atveju mane pasveikino, nuolankiai jam pareiškiau: Non sum dignus – nesu vertas. O jis šypsodamasis atsakė: „Ir gerai, kad nesijauti vertas. Būtų blogai, jeigu jaustumeisi vertas.“
Nuotr. Jonas Paulius II ir kardinolas V. Sladkevičius, 1988
***
Atgimimui ūžaujant, paklaustas, kodėl savo ganytojiškam herbui pasirinko psalmės ištrauką Fac mecum signum in bonum (Ps 85, 17) – „Padaryk mane gerumo ženklu“, V. Sladkevičius aiškino:
,„Atidarykime gerumo duris kiekvienam, trokštančiam pas mus užeiti, su mumis bendrauti. Suraskime gerą žodį kiekvienam, su kuriuo kalbamės. Bendraukime tik gerumo kalba – nepakeiskime jos svetima, kitiems sunkiai suvokiama ar net nemalonia kalba. Tai gali įvykti pasikeitus mūsų širdies nusiteikimui artimo atžvilgiu. Pakeisti būdą yra sunku, bet piktą žodį, išeinantį iš mūsų lūpų, yra privaloma pakeisti geru žodžiu. Gerumas tik tuomet sušvinta Dievo dovanos spalvomis, kai mes kitiems ką nors gera padarome.
„LKB Kronika“, pranešusi žinią, jog atgimstanti Lietuva pagerbta kardinolo titulu, rašė:
,„Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo V. Sladkevičiaus paskyrimas kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa; tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas.“
1988 m. birželio 28-ąją Šv. Petro bazilikoje šv. Jonas Paulius II vienintelį kartą nusišypsojo, uždėdamas kardinolo kepuraitę vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Sveikinimo žodyje Šventasis Tėvas akcentavo, jog Marijos metais lietuvio vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana Lietuvos tautai, linkėjo būti už ją dėkingiems ir mokėti būti jos vertiems...
„Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo – visur skambėjo žodis Lituania, – prisimindamas tas dienas Romoje yra pasakojęs kardinolas. – Iškilmių dienomis lietuvių kalba tapo tarsi viena pirmųjų net Vatikane: bendruomeninėje maldoje, nors buvo kardinolų iš viso pasaulio kraštų, lietuvių kalba nuskambėjo antroji po anglų. Tai buvo ženklas, kad Šventojo Tėvo paskyrimu buvo pagerbta ir išaukštinta mūsų tauta. O aš pats tomis iškilmių dienomis labiau nei bet kada jutau savo silpnumą: be Dievo nieko neturiu, nieko negaliu ir niekas esu. Prelatui Ladui Tulabai, kuris užsiminė, jog norint palaimintąjį Jurgį paskelbti šventuoju, reikia daugiau stebuklų įvykdymo įrodymų, pasakiau: ,,Didžiausias stebuklas esu aš, menkas ir nevertas tapęs kardinolu. Norėjau būti paprastu kunigu, o Apvaizdos ranka prieš mano valią vedė savo keliu.“
***
Nuotr. Su prezidentais Valdu Adamkumi ir Algirdu Brazausku
Pasaulis žiūrėjo į atgimstančią Lietuvą, kuriai reikėjo aiškių gairių, tvirtų pamatų, teisingų kelių, kuri laukė vieno XX a. didžiausio dvasinio autoriteto kardinolo Vincento Sladkevičiaus aktualaus mokymo:
„Šiuo laiku, kai mūsų tauta pergyvena atgimimą, dvasinį atsinaujinimą, turime daugiau rodyti vieni kitiems meilės ir pagarbos, pakantumo, kad tautoje sustiprėtų dora, teisingumas, vienybė, greičiau būtų išgydytos skaudžiausios moralinės žaizdos mūsų tautos kūne… Krikščionybė yra meilės religija. Meilės praktikavime glūdi krikščionio vertė, jėga ir grožis. Mūsų artimas yra kiekvienas žmogus: tautietis ir kitatautis, katalikas ir kitatikis, tikintis ir netikintis, geras ir blogas. Žengiant meilės keliu, labai svarbu jausti atsakomybę už savo žodžius. Yra tokios medžiagos, kurios skleidžia „mirties spindulius“ – tai vadinamosios radioaktyvios medžiagos. Žmogus, kuris nesiskaito su savo žodžiais, mėgsta kitus įtarinėti, kritikuoti, pašiepti ar užgaulioti, savo aplinkoje skleidžia mirtinus spindulius, naikinančius ramybę, vienybę ir džiaugsmą. Kultūra prasideda nuo meilės ir meilė žmoguje prasideda nuo žodžių.... Ir vadovauti visuomenei turi darbštūs, nesavanaudiški, teisingi ir gailestingi žmonės, o ne garsiai šūkaujantys tuščiažodžiautojai, ne savimylos, ne kerštautojai ir ne palaidumo skelbėjai...“
Kaip yra sakęs buvęs kardinolo mokinys Kauno kunigų seminarijoje, bendramintis ir bendradarbis, jo įpėdinis, dvasinės tarnystės tęsėjas ir puoselėtojas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, „pasipūtėliai jam visada sukeldavo alergiją. Kardinolo pagarbą kiekvienam žmogui liudija ir tas faktas, kad jo durys buvo atviros ne tik prezidentams, ministrams ar vyskupams, bet ir eiliniams tikintiesiems, kurie ateidavo pasitarti bei pasiguosti dėl matomų negerovių ar savo asmeninių bėdų“. Ir kiekvienas būdavo išgirstas, paguostas, sustiprintas ir tėviškai pamokytas:
„Kas įvyksta, kad žmogus kartais atmetamas kaip nenaudingas ir nereikalingas? Ar manoma, jog Dievas tokiam žmogui kai ko nedavė, kai ką nuskriaudė? Ar mes, kai kurių Jo dovanų negavę, kartu pasidarėm atstumti ir nenaudingi? Tai ir yra ta didžioji Kūrėjo gerumo, jo meilės paslaptis: nėra žmogaus, kuris būtų nereikalingas. Svarbiausia, kad jis turėtų pagrindinę savybę – gerą valią ir norą išpildyti Kūrėjo valią. Tai suvokdamas kiekvienas jaus buvimo šioje žemėje reikalingumą ir naudą.“
Nuotr. Su kudirkaičiais, 1988
***
Apvaizda taip lėmė, kad į Tėvo namus kardinolas Vincentas iškeliavo 2000-ųjų tą pačią gegužės 28-ąją, kai prieš 12 metų pasaulis išgirdo viešai paskelbtą žinią apie naujai paskirtuosius kardinolus. Kaip XIX a. čia taip pat 10 metų gyvenęs ir tuo pačiu gegužės žydėjimo metu 1875 m. pas Viešpatį iškeliavęs vyskupas Motiejus Valančius, kurio atodūsius ir žingsnius, kardinolui atrodydavo, jog girdi, užrašė savo testamente, jog net miręs norėtų būti naudingas savo ganomiesiems. Panašiai pasielgti, pasak kardinolo S. Tamkevičiaus, panoro ir kardinolas Vincentas, Amžinybėn išėjęs, kai iki Lietuvos II Eucharistinio kongreso buvo likusios vos kelios dienos, todėl jo mirtis ir laidotuvės buvo galingas kvietimas atkreipti dėmesį į tai, ką jis mylėjo ir laikė savo kunigiškosios ir vyskupiškosios tarnystės centru bei pagrindu:
„Tikiu, kad Dievo Dvasia įkvėpė mintį kardinolą palaidoti Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje, kad kiekvienas, kuris norės aplankyti jo kapą, aplankytų ir patį svarbiausią Katedros gyventoją – Eucharistinį Kristų. Kardinolas ir po mirties kvies kiekvieną jį gerbiantį kunigą ar pasaulietį tikintįjį arčiau Eucharistijos, arčiau prie dieviškosios meilės židinio.“
Ir visada Švč. Sakramento adoracijoje prie gilioje maldoje panirusių, prie balto mamurinio kapelio suklupusiųjų prisijungęs, sielos akimis lyg matai kardinolo Vincento įdėmų žvilgsnį, širdyje girdi nepamirštamus jo žodžius:
„Dievo akivaizda – tas jungimasis su Dievu – didelė vertybė. Dingsta vienatvė, našlaitystė. Didžiojoje žmonijoje, milžiniškoje visatoje, begaliniuose amžiuose – nebe vienas. Turiu savo Tėvą, ištikimiausią Bičiulį. Dingsta baimė. Dievo akivaizda yra veržimasis nuo kūrinių į Dievą.“
Ir visada Švč. Sakramento koplyčioje atminties klodai atveria tai vieną, tai kitą neišdildomą susitikimo momentą. Tarytum matai kardinolo Vincento veidu vilnijančias šypsenos bangeles, o atsidusus tariant:
„Kuo aukštesnis pašaukimas, tuo didesni savęs atsižadėjimo krantai... Ko žemėje nepradėsi, to danguje neturėsi... Daug darbo danguje turėsiu...“
Su brangiu, jį konsekravusiu vyskupu palaimintuoju Teofiliumi Matulioniu turėtų apie ką pasikalbėti. O ką pasakytų jis, 1975 m. įstojęs į Marijonų kongregaciją, palaimintajam Jurgiui Matulaičiui MIC? Turbūt tai, ką žmonėms neretai pabrėždavo:
„Marija, Dangiškoji mūsų Motina, labiausiai mums artima, jos pagalba labiausiai mums reikalinga ir mes visi turim gyventi Jos dvasia. Vadiname Dangiškąją Motiną įvairiais vardais, o aš norėčiau pavadinti Ją neįprastu, nauju vardu – Negalimų dalykų Motina. Negalimų dalykų buvo kiekvieno mūsų gyvenime, o ypatingai mano. Už tuos neįmanomus dalykus, tapusius galimais, esu be galo dėkingas Dangiškajai Motinai.“
***
2001 m. atidarant Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinį butą-muziejų, tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius tada kalbėjo:
„Eucharistijos mokykla nulėmė kardinolo gyvenimo stilių, – Kai jūs apsilankysite jo memorialiniuose kambariuose, tenai nepamatysite nei aukso, nei deimantų, nei milijonais įvertintų meno kūrinių, – pamatysite kuklius kambarius, knygas, paprastus baldus ir neišvaizdų paltuką, su kuriuo jis važiuodavo ir pas Šventąjį Tėvą. Įsimąstymas į Eucharistinį Jėzų, kuris dėl mūsų visko išsižadėjo, padėjo kardinolui suvokti, kad laimė yra ne daiktuose, ne piniguose, bet grynoje sąžinėje ir Dievo artumos išgyvenime. Todėl kardinolo muziejus, kurį po šių Mišių atidarysime, turės svarbiausią tikslą – visus apsilankančius mokyti mylėti tikrąsias vertybes.“
Nuotr. Minint šv. Kazimierą
Būtent šie žodžiai geriausiai išreiškia kelis dešimtmečius čia vykstančią dvasinės kultūros pastoraciją ir vis tą pačią, o kartu naujomis spalvomis sužėrinčią susitikimo su kardinolu Vincentu atmosferą. Ir visada, kai iš anksto susitarus įvairaus amžiaus žmonių grupės iš visos Lietuvos peržengia istorinių Žemaičių vyskupų rūmų slenkstį, kur 10 paskutiniųjų gyvenimo metų rezidavo kardinolas V. Sladkevičius, įjungiamos šviesos, kad primintų uždegtus žibintus, plačiai atveriamos durys. Keliauninkų nuovargis ištirpsta, išgirdus prieš kelis dešimtmečius kardinolo ištartus pasisveikinimo žodžius: ,,Labai malonu. Džiaugiuosi, arčiau arčiau broliai ir seserys...“ Smagumėlis būna sulaukti vaikų, mokinukų klegesio. Su mokytojomis tariantis, kurią dieną jie ar atvyks, visada aptariame, kokia dvasinio ugdymo tema šiuo metu aktuali, ką vertėtų pabrėžti, ką patys jaunieji lankytojai galėtų papasakoti ar laišką kardinolui atsiliepimų knygoje parašyti...
Nuotr. Iš laiškų kardinolui
„Kardinolo portretas būtų neužbaigtas, jei mes jį pažintume tik kaip labai kuklų, ramų ir maldoje paskendusį Bažnyčios kunigaikštį, – pamoksle yra sakęs kardinolas S. Tamkevičius. – Vertėtų gerai įsiskaityti į tai, ką jis 1988 m. rugpjūčio 3 d. kalbėjo Kauno kunigų seminarijoje. Tai buvo drąsus okupantų vykdytos prievartos pasmerkimas ir paraginimas atsitiesti ir liautis vykdyti pavergėjų užmačias. Tačiau tuo pačiu metu, kai kardinolas vieniems priminė, jog reikia liautis talkinti priespaudos aparatui, kitiems patarė nelipti ant kulnų, ragino būti kantrius ir leisti augti gležniems laisvės daigams.“
Reikėtų pridurti, jog šiam rašiniui taško padėti negali, neprisiminus jo mylėtų gimtųjų Guronių, kur taip pat saugojamas kardinolo Vincento atminimas, kur visada malonu nuvykti, žinant, jog laukia pulkelis atvykusių žmonių, o svarbiausia, negali nepacituoti jo žodžių apie tėviškę:
„Koks laimingas tas, kuriam tikėjimas tarytum jo tėviškė. Žemiškąją tėviškę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekada neliksim vieniši. Kur bebūsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos. Dievas – mūsų tėvas. Mes Jį visur turim, visur dvasioje su Juo susitinkam. Marija – geriausia tėviškės Motina. Visuose reikaluose galime prašyti jos pagalbos. Šventieji mūsų broliai. Mūsų broliai ir visi kiti žmonės. Štai koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške.“
Irena Petraitienė
