Nuotraukos – Kauno arkivyskupijos Šeimos centro
Birželio 10 d. – jau ketvirtus metus iš eilės – Šeimos centras pakvietė šeimas į Gyvąją piligrimystę. Šį kartą pasirinktas 11 km maršrutas Tytuvėnai–Šiluva, kuriuo keliauti pasiryžo net 92 piligrimai (iš jų jauniausias – 6 mėnesių kūdikis).
Į Šiluvą atvykusius dalyvius Kauno arkivyskupijos Šeimos centro komanda vaišino šiltomis spurgomis, o kava ir arbata – Šiluvos piligrimų centras. Visus susirinkusius pasveikino kunigas Artūras Kazlauskas.
„Krikščionys yra keliaujantys. Mums nėra taip svarbu ateiti į tikslą – mums svarbu pats ėjimas, pats ėjimo procesas. Piligrimystė – tai ėjimas kartu su kitais, kurie gali būti skirtingi, skirtingai norėti, skirtingai elgtis. Tai yra mokymasis priimti kitų kitoniškumą. Kelias yra krikščioniško gyvenimo simbolis“, – sakė kunigas Artūras, kartu pakviesdamas susirinkti Šviesos koplytėlėje ir uždegti žvakę „Šeimą palaimink ir globok“.
Po piligrimų palaiminimo apeigų koplytėlėje du autobusai, pilni jaunųjų keliautojų klegesio (o bagažinės – dviratukų ir vežimėlių), pajudėjo Tytuvėnų link. Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia Tytuvėnuose pakerėjo savo didybe ir rimtimi, o kun. A. Kazlausko pasakojimas apie vienuolyno ansamblį, jo istoriją ir architektūrą įkvėpė norą dar kartą apsilankyti ir daugiau sužinoti apie bernardiniškąjį pamaldumą.
Piligrimystės kelias toliau vedė Bridvaišio ežero link. Nors švietė saulė, vėsus vėjas atbaidė keliautojus nuo maudynių – taigi net mažieji žygeiviai išdrįso tik pabraidyti ir tuo pradžiuginti tėvus. Šiek tiek nukrypus nuo maršruto atsirado galimybė ne tik eiti ežero pakrante, bet pontoniniu tiltu pasiekti ežero salą ir pasigėrėti unikalia jos gamta.
Paėjėję atskirai, bendrų pietų visi susitiko Žemuogių kalno poilsiavietėje. Tiesa, žemuogių rasti nepavyko, bet pietūs buvo tikrai skanūs! Gal todėl, kad prieš juos kunigas Nerijus Pipiras suteikė dvasinio maisto, o visi kartu piligrimai palaimino vienas kitą.
Šiek tiek pailsėję ir pabendravę dalyviai pajudėjo kalbėdami Rožinio maldą. Kelias – žvyruotas ir dulkėtas – netrukus suko į mišką, kur akys atsigavo gėrintis lubinais, eglynais ir berželių žaluma. Sustojimo vietoje prie girininko namelio piligrimai sukalbėjo Gailestingumo vainikėlį ir keliavo toliau. Prieš akis atsivėrė medžioklės plotai ir dirbamų laukų horizontai, bet eiti darėsi sunkiau, ypač keliaujantiems dviratukais ar stumiantiems vežimėlius. Netrukus laukė siurprizas: šviežios braškės ir vanduo, kurio buvo galima ne tik atsigerti, bet ir nusiprausti.
Priėję kryžkelę piligrimai galėjo pasirinkti tolesnį kelią: sukti smėlėtu keliuku per mišką, eiti tiesiu žvyrkeliu ar pavažiuoti likusius kelis kilometrus mikroautobusu. Apie kelio pasirinkimą gyvenime trumpai pakalbėjo kun. N. Pipiras. O užbaigti kelionę pasinaudojant pavėžėjimo galimybe pasirinko tik keletas piligrimų. Visi kiti ištvermingai – nors ir skirtingu laiku – pasiekė Šiluvą ir kiek pailsėję susirinko į šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.
Po šv. Mišių ir bendros nuotraukos su kitais Gyvosios piligrimystės keliautojais šeimų žygio dalyviai susitiko prie Jono Pauliaus II paminklo, kur sveikino vieni kitus įveikus 11 km maršrutą ir džiaugėsi įteiktais Piligrimo pažymėjimais.
Kauno arkivyskupijos Šeimos centro informacija
