Birželio 13-oji, Marijos dienos šventė, Šiluvos šventovėje buvo švenčiama ypatingos Lietuvai Gedulo ir vilties dienos bei Palaimintojo Teofiliaus Matulionio 150-ųjų gimimo metinių minėjimo išvakarėse.
Šia proga palaimintajam skirtą katechezę Šiluvos bazilikoje prieš iškilmingą Eucharistiją buvo pakviestas pasakyti kunigas Marius Talutis, Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius (Kaišiadorių vyskupija).
Teofiliui Matulioniui Šiluva buvo brangi
Atvykusiems piligrimams bei tiesioginių transliacijų dalyviams kun. M. Talutis gyvai priminė palaimintojo Teofiliaus gyvenimo ir kankinystės kelią, tačiau pirmiausia atkreipė dėmesį, koks brangus T. Matulioniui buvo pasiaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai – jis buvo ranka užrašęs ir maldą, dabar saugomą Kaišiadorių vyskupijos kurijoje.
Palaimintajam Teofiliui Matulioniui, pasak kanonizacijos bylos postulatoriaus, Šiluva buvo brangi, jis tikėjosi čia praleisti senatvę. Džiaugėsi tuometinio Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko mintimi sujungti Baziliką ir Apsireiškimo koplyčią įrengiant aikštę. Ši šventovė jam atrodė dovana, išrinkimas, bet ir misija – saugoti katalikų tikėjimą, skleisti Dievo meilę.
Jam džiaugsmą teikė žmonės
Apžvelgdamas T. Matulionio gyvenimą, kun. M. Talutis atkreipė dėmesį ir į jo pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, kuriai jį buvo paaukojusi anksti mirusi motina. Vyskupo kankinio kelyje akcentuotas kuklus gyvenimas ir tvirta laikysena – katechezės žodžiais, atsisakydamas bet kokių privilegijų sau, T. Matulionis tiesiog „eidavo į ugnį“. Jam džiaugsmą teikė žmonės, jis mokėjo rasti bendrą kalbą, domėdavosi jų gyvenimu, kad ir kur būdavo: tarnavo Bykavoje (kur tam išmoko ir latgalių kalbos), Peterburge (kur statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir telkė kelių tautybių tikinčiųjų bendruomenę), sovietų kalėjimuose, kai buvo kelis kartus kalinamas, ar laiškuose, kuriuos, kupinus rūpesčio, rašydavo į Lietuvą kunigams, savo artimiems giminaičiams. Sukrečia, jog T. Matulionis, jau būdamas vyresnis nei 70 metų, kalėjo baisiajame Vladimiro kalėjime, kaip ir arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Katechezę kun. M. Talutis užbaigė pakviesdamas visus sukalbėti palaimintojo T. Matulionio parašytą maldą Šventajai Dvasiai.
Malda už dvasinininkus bei arkivyskupiją palaimintojo užtarimu
Po bendros ganytojų ir piligrimų Rožinio maldos vidudienį Bazilikoje buvo švenčiama iškilminga Eucharistija. Ją pradėdamas Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasveikino atvykusius į Šiluvą – ganytojo žodžiais, mūsų tikėjimo tėviškę. Pasveikino brolius vyskupus, kunigus, ypač Kauno II dekanato, taip pat giedojusį Domeikavos parapijos chorą, vadovaujamą Mindaugo Giedraičio.
Ganytojas pakvietė melstis Šventojo Tėvo bei arkivyskupijos intencijomis – birželį meldžiamės už Kauno arkivyskupiją palaimintojo Teofiliaus užtarimu. Arkivyskupas Kęstutis atkreipė dėmesį, jog Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM bei Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas švenčia gyvenimo jubiliejus; be to, ką tik mūsų arkivyskupijoje įšventintas jaunas kunigas Mantas Šideikis, o kunigas Kastytis Šulčius tęsia misijas Kazachstane. Tad Eucharistijoje paragino melstis už šiuos dvasininkus.
Turime ko mokytis
Savo homilijoje Viešpaties „komplimentais“ ir nauju įkvėpimu krikščionims pavadino Jėzaus žodžius tos dienos Evangelijoje pagal Matą: „Jūs žemės druska. <...> Jūs pasaulio šviesa.“ Druska Jėzaus laikais buvo labai vertinama, siejama su tyrumu, skaidrumu. Ji tada buvo ir pagrindinis maisto konservantas, ji saugo ir teikia skonį. Druskos įvaizdis – įpareigojimas, kad krikščionis laikytųsi aukščiausio standarto savo elgesyje, kalbose, mintyse.
„Liūdna pripažinti, kad krikščionys kartais siejami su tyrumo, skaidrumo stoka“, – sakė arkivyskupas.
„Kurgi ta šviesa, energija, entuziazmas? Pirmųjų amžių krikščionys turėjo ko mokytis. Turime ko mokyti ir mes“, – kalbėjo ganytojas, sakydamas, jog susirūpinusiame pasaulyje turime likti ramūs, kupini gyvenimo džiugesio. Lengva įsitraukti į murmančiųjų grupę, sakyti: žiūrėkit, kaip yra blogai. Tačiau taip atimame iš žmonių viltį.
„Tikėjimas turi būti matomas, reikštis ženklais ne tik Bažnyčioje bet ir pasaulyje“, – kalbėjo ganytojas, pabrėždamas krikščionio misiją, kai reikia, tarti drąsų žodį, užimti tvirtą poziciją. Būti žaviu, patraukliu krikščioniu!
„Matau savo Viešpatį“
Homilijoje buvo prisimintas ir Bažnyčioje tądien minėtas šv. Antanas Paduvietis, XIII a. vienuolis, pamokslininkas teologijos profesorius, miręs su paskutiniais žodžiais: „Matau savo Viešpatį.“
„Tai ir mūsų gyvenimo kvietimas: matyti Viešpatį širdies akimis ir vieni kituose. Matyti Jį kaip gyvenimo tikslą. Būti pasaulio šviesa ir druska. Ir patiems šviesti , ir kitiems nušviesti kelią“, – sakė homiliją užbaigdamas ganytojas.
Šią dieną Jono Pauliaus II namuose buvo atidaryta „Piligrimų užeigėlė“.
Šiluvoje birželį, paskutinį mėnesio penktadienį, bus švenčiama Ligonių diena su Vidinio išgydymo pamaldomis.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
