Nuotraukos – Tomo Jundulo
„Dėkokime Dievui už malonę, prašykime, kad Šventoji Dvasia apipiltų širdis dovanų apstybe“, – birželio 17-ąją Kauno arkikatedroje bazilikoje sakė arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir džiugiai sveikino iškilmingos Eucharistijos dalyvius, tądien tapusius ypatingo Viešpaties palankumo ženklo mūsų arkivyskupijai liudininkais: jos istorijoje vyko jau antrieji nuolatinių diakonų šventimai (pirmieji penki vedę vyrai diakonais buvo įšventinti toje pat arkikatedroje 2017 metais).
Arkivyskupas ypač sveikino paties Viešpaties šiai tarnystei išsirinktuosius mūsų brolius – Arūną Kučiką ir Martyną Vasiliauską, kuriems suteikė diakonų šventimus, užbaigus penkerių metų pasirengimo laiką Nuolatinių diakonų ugdymo centre, atlikus visas liturgines ir pastoracines praktikas. Šie mūsų diakonai – antroji laida po to, kai 2011 metais nuolatinis diakonatas buvo pradėtas Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvoje tuomečio arkivyskupo, dabar kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ sprendimu.
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sveikino ir visą susirinkusią bendruomenę – kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ, augziliarą vyskupą Saulių Bužauską, brolius kunigus, tarp jų ir Nuolatinių diakonų ugdymo centro bei Kunigų seminarijos vadovus, šia proga iš visos Lietuvos suvažiavusius brolius diakonus, įšventinamųjų diakonų žmonas – Odetą Kučikienę ir Violetą Vasiliauskienę, jų dukras ir sūnus, tėvus ir krikšto tėvus, visus artimuosius, gausų būrį draugų, bičiulių, kolegų, parapijiečių iš Gerojo Ganytojo bei Domeikavos parapijų.
Už įšventinamąjį diakoną Arūną, Kauno arkivyskupijos Carito direktorių bei Lietuvos Carito tarybos pirmininką, melstis susirinko ir Carito bendruomenė, o įšventinamojo diakono teisininko Martyno bendruomenė „Gyvieji akmenys“ giedojo liturgijoje. Šventimų apeigas arkikatedroje šventusiai bendruomenei bei transliacijos klausytojams aiškino vyriausiasis ceremonijarijus kunigas Artūras Kazlauskas.
„Aš jus išsirinkau ir paskyriau“
„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“, – arkivyskupas savo homilijoje atkreipė dėmesį į šias Evangelijos pagal Joną (Jn 15, 16) eilutes, pabrėždamas, jog mes visi esame Dievo išsirinktieji, Jo „projektas“. Dievas norėjo kiekvieno iš mūsų. Jis mus sukūrė ir pašaukė, kad savo gyvenime atpažintume Dievo meilę.
„Diakonai vykdo meilės tarnystę. Tačiau kai kurie ir daugiau, „tarnybiškai“, – sakė ganytojas, kalbėdamas apie tuos išgyvenimus, kai žmogaus širdyje labai intymiai suskamba Jėzaus žodžiai: „Jus aš draugais vadinu...“ (Jn 15, 15), kai jis pasijunta šitaip Dievo kalbinamas, kai patiria švelnų nerimą ir kai paskui įsidrąsina tarti „taip“ patirdamas ramybę.
Arkivyskupas Kęstutis atkreipė dėmesį, jog diakonų tarnystė kyla iš apaštalų laikų, kai pirmieji apaštalai suprato, jog jiems reikalingi pagalbininkai, ir juos išsirinko. Vatikano II Susirinkimas atgaivino Bažnyčioje nuolatinių diakonų – įšventintų vyrų, turinčių šeimas, bet ypatingu būdu tarnaujančių savo krikščioniškoje aplinkoje – tarnystę.
Dievas tikrai veikia!
Homilijoje bendruomenei buvo pristatytas kelias, kuris atvedė iki diakonų šventimų abu brolius šventinamuosius. Jų istorijose, arkivyskupo žodžiais, matome, kaip Dievas iš tikrųjų veikia žmonių gyvenime.
Arūnas Kučikas dėkingas šeimai ir ypač krikšto mamai už pirmuosius sakramentus. Pirmą artimesnę jauno žmogaus patirtį pažįstant Dievą, tikėjimą, Bažnyčią įgijo viešosiose kanauninko doc. Algimanto Kajacko paskaitose, kurios vyko jo žmonos studijų vietoje – Medicinos institute. Netrukus sutiko tikėjimo bendraminčių. Pats pradėjo dirbti su jaunimu iš pradžių Actio Cahtolica Patria, vėliau Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre (buvo jo vadovas). Šeimos palaikomas, jis galėjo savo gebėjimais dalyti plačiau, su Bažnyčia ir visuomene. Darbavosi Prezidento Valdo Adamkaus komandoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Iš valstybinės tarnybos arkivyskupo Liongino Virbalo SJ buvo pakviestas į Carito organizaciją. Čia subrendo galutinis apsisprendimas rengtis diakono tarnystei.
Martynas Vasiliauskas per studijas Vilniuje įsitraukė į Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos sielovadinę veiklą su vaikais, neįgaliaisiais. Labiausiai jį Dievas kalbino per šlovinimą. Brandino bendrystė „Gyvųjų akmenų“ bendruomenėje. Abu su žmona lankėsi Šv. Jono kongregacijos vienuolyne, atrado tarnystę Švč. Sakramento adoracijai. Paskutinis taškas pašaukimo kelyje buvo padėtas Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne, kur iki galo suvokė: esu šaukiamas.
Šeimų palydėti
Po homilijos pačia nuolankiausia įšventinamųjų malda – kniūbsčiomis priešais altorių – ir visos bendruomenės sugiedota Visų Šventųjų litanija buvo artėjama į Šventimų kulminaciją: jie buvo suteikti šventoje tyloje vyskupų rankų uždėjimu ir malda.
Šią Šventimų malonę, džiaugsmą ir padėką bendruomenė išreiškė ilgais plojimais ir broliškais pabučiavimais.
Diakoniškais drabužiais – stulomis ir dalmatikomis – apvilkimą liturgijoje atliko įšventintųjų diakonų šeimos, ypač žmonos, kurios dar iki šių šventimų apsisprendė ir sutiko pasidalyti su visa Bažnyčia sau brangiais žmonėmis, jų dovanomis.
Naujieji diakonai Arūnas Kučikas ir Martynas Vasiliauskas pirmąkart vėliau patarnavo prie altoriaus Eucharistijos liturgijoje.
„Geriau mes būkime paskutinieji“
Šventimų dalyviams dovanoti paveikslėliai, jų simbolika – Evangelijų knyga ir Kūdikį glaudžiantis šv. Juozapas, – kaip savo padėkos žodyje sakė įšventintieji diakonai, išreiškia jų pasiryžimą ir širdžių troškimą skelbti Dievo Žodį, liudyti Tėvo meilę jos nepasiliekant sau ir pasitarnauti žmonėms kiek tik išgalint.
„Geriau mes būkime paskutinieji, įžengę pro Dangaus vartus, tačiau tenelieka už jų mūsų artimas, sutiktas šeimoje, darbe, bažnyčioje ar gatvėje ir mūsų nepastebėtas, nes norėjome Jėzų pasilaikyti sau. Tik padalintas Jėzaus atveria dangaus vartus“, – dalijosi diakonai žodžiu, o su juo – ir dėkingumu visai lydėjusiai iki šių šventimų ir juos šventusiai bendruomenei.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
