Sukanka 100 metų, kai XX a. tikėjimo liudytojas, pirmas lietuvis jėzuitas tėvas Benediktas Andruška savo knygelėje „Jėzuitai: kas jie yra ir ko jie nori“ rašė: ,,Kartu su tėvu Kipu 1923 m. atkūrėme Jėzuitų ordiną Lietuvoje – jo centras buvo Kaune.” O „Lietuvos misijų“ vyresnysis, vokietis Johanas( Jonas) Kipas, pirmiausia aplankęs Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kuriam laiminant ir pritariant jėzuitai sugrįžo, ir apsistojęs atvirame apgriautos Jėzuitų bažnyčios pastate dienoraštyje padarė pirmą įrašą: „Paruoštas man kambarys kitoje pastato pusėje. Taigi, po 150 metų pirmasis jėzuitas vėl mūsų senoje kolegijoje. Vyskupas Karevičius įteikė 100 dolerių auką, o vakare atsiuntė daug vertingų knygų ir lovą su savo inicialais. Švęsdamas Šv. Ignaco šventę, kartu su šoferiu iškroviau pirmuosius 4 tūkst. padovanotų akmenų...“
Šiuos ir kitus istorinius faktus sužinojo birželio 15-ąją arkivyskupijos muziejaus istorijos dalį aplankę Kauno Jėzuitų gimnazijos IM ( devintos) klasės moksleiviai. Juos atlydėjusi mokytoja lituanistė Marija Baltuškaitė, viena iš aktyviausių 1924 m. gimnazijos metraščio atgaivintojų, nutarė šių mokslo metų paskutinę pamoką pravesti ne klasėje, o muziejuje. Juolab kad čia, pasak jos, yra tiek dvasinių lobių, kad neužtektų akademinės valandos visus tik išvardyti.
O ką jau kabėti apie istorines ir literatūrines sąsajas, kurias reprezentuoja XIX a. pirmoje pusėje buvęs Kražių jėzuitų kolegijos mokytojas, o nuo 1863 m. pirmasis istorinių Žemaičių vyskupų rūmų šeimininkas vyskupas Motiejus Valančius, ,,aršiu jėzuitu“ caro valdininkų vadintas. Būtent Kaune M. Valančius pirmą kartą Lietuvos Bažnyčios istorijoje parašė kovingąsias tikėjimo laisvę ginančias, į leidinį „Sielavartai Bažnyčios“ sudėtas brošiūras. Čia klasikas parašė visus savo didaktinius literatūrinius kūrinius, tarp jų šiems moksleiviams gerai pažįstamą „Palangos Juzę.“ Pagal muziejaus svečių priėmimo tradiciją iš centrinėje sienoje esančio jo mylimo mokinio Kražiuose dailininko Jono Zinkevičiaus tapyto portreto žvelgiantis M. Valančius, manykime, visus pasveikina ir palaimina.
Tęsiant jėzuitiškąją tematiką, laikas žvilgtelėti į arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus portretą. Įdomu, kad jo tėvas artimai bičiuliavosi su vyskupu M. Valančiumi ir talkino jam rašant istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. O prieš 100 metų, apsilankius t. Kipui, kai ramia, bet gilia vaga tekėjusi kalba pradėjo imti ateities kryptį, vyskupas pabrėžė, jog bažnyčia ir kolegija turėtų vėl būti jėzuitų nuosavybė. 1924 m. gegužės 11-ąją – Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios konsekravimo dieną vyskupo P. Karevičiaus atliekamos šventinimo apeigos tartum padėjo tašką lygiai prieš 100 metų vykusiai Kauno jėzuitų namų dramai (1824 m. bažnyčia buvo paversta cerkve, paskui – „vasaros soboru“, o jėzuitų mokykla uždaryta). Tos dienos iškilmes atspindi t. Kipo dienoraščio įrašas: „Ypač gražiai atrodė didysis altorius. Iš nukryžiuoto Išganytojo tryško spinduliai ir tarsi rodė kančios prasmę Nuo ryto iki vakaro beveik be pertraukos žmonės lankė mūsų bažnyčią…“
Šalia vysk. Karevičiaus portreto – atvaizdas popiežiaus Pijaus XI, kuris 1920 m., būdamas Varšuvos nuncijus arkivyskupas Achile Ratti, vizituodamas Lietuvą buvo du kartus šiuose istoriniuose rūmuose apsistojęs. O prieš 90 m., 1933 m. iš gulagų išvaduoto ir Lietuvon sugrįžusio vyskupo palaimintojo Teofiliaus Matulionio Vatikane audiencijos metu paprašė jo, kankinio, asmeninio palaimino. Lietuvos Bažnyčios istorijoje Šventasis Tėvas Pijus XI vadinamas dideliu Lietuvos draugu ir net tam tikra prasme globėju. 1922 m. Jėzaus draugijos generolas tėvas Vladimiras Ledochovskis SJ, kalbėdamasis su Pijumi XI, gavo pritarimą siųsti į Lietuvą savo atstovą, kad išsiaiškintų, kokia Jėzuitų mokyklos steigimo galimybė. Tas uždavinys buvo pavestas apaštališkajam Lietuvos, Latvijos ir Estijos vizitatoriui arkivyskupui A. Zechini SJ ir jo sekretoriui T. Boudou SJ.
Prieškariu Jėzuitų gimnazijoje mokėsi, galima sakyti, pagrindinis lietuvių tautos dvasinis, kultūrinis ir mokslinis elitas. Daugelio jų, įvairių profesijų asmenybių, nuopelnai atsispindi istorinėse monografijose ir atsiminimuose. Niekada nenorėjęs būti pirmose eilėse ir pripažinimo nesiekęs, prieš 35-erius, 1988 m., popiežiaus šv. Jono Pauliaus II kardinolu pakeltas Vincentas Sladkevičius Apvaizdos valia tapo tikrąja Jėzuitų gimnazijoje besimokiusiųjų pažiba. Memorialinio muziejaus įkūrimo pirmaisiais metais apsilankydavę kardinolo bendramoksliai pasakodavo, kuo ypatingas tas iš Guronių atvykęs berniukas, su kuriuo turtingų tėvai vaikai nenorėjo viename suole sėdėti. Provincijolas t. Jonas Kipas, pastebėjęs, kad berniūkščiai Vincentą galėtų nuskriausti, sakydavo: „Tu jam ant sprando nejok, jis bus vyskupas.“ Taip ir buvo. 1972 m. į Nemunėlio Radviliškį tremtiniui vyskupui Vincentui Sladkevičiui jo mokinys Kunigų seminarijoje, Jėzaus Draugijos narys kunigas, dabar kardinolas Sigitas Tamkevičius atvežė bendraminčių sumanyto pogrindinio leidinio pavyzdį. Vyskupas V. Sladkevičius, pritaręs to meto uolių, drąsos nestokojančių kunigų užmojui skleisti tiesą apie Bažnyčios persekiojimą, pasiūlė pogrindinio leidinio pavadinimą – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika,“ iniciatoriaus ir vyr. redaktoriaus asmenyje jo leidimą palaimino.
„Žinom“, – choru pareiškė mokiniai ir vienas per kitą dalijosi įspūdžiais iš susitikimo su „Kronikos“ literatūrine redaktore ses. Bernardeta Mališkaite, džiaugėsi muziejaus ekspozicijoje radę jos ir kitų leidinio bendradarbių nuotraukų. Du berniukai pareiškė, kad jie galvotų ir gimnazijoje leisti ,,Kroniką“. „O kas uždraustų? Juk demokratija.“ Žinoma, kad niekas, jeigu bus skelbiami ne išgalvoti, ne apytikriai, tačiau patikrinti įvairūs gimnazijos faktai, kaip kad būdavo 17 metų leistoje ,,Kronikoje“. Neatsitiktinai pasaulyje pripažinimo sulaukęs tiesą skelbiantis pogrindinis leidinys įrašytas į UNESCO paveldo europinės reikšmės registrą.
Irena Petraitienė
