Lietuvos nepriklausomybės diena yra proga apmąstyti mūsų tautos istoriją ir Dievo jai patikėtą misiją. 1996 metais Regensburgo rotušėje turėjau galimybę išklausyti dabartinio popiežiaus Benedikto XVI kalbos apie Lietuvos istorinį kelią. Cituoju kelias ištraukas:
„Lietuvos istoriją iš anksto paženklino jos geografinė padėtis, sankirta skirtingų kultūrų ir tautų, kurios čia susidurdavo. Iš Vakarų veržėsi Vokiečių ordinas, trokšdamas išplėsti savo galios sritį, iš Rytų su Lietuva ribojasi Rusija su imperinėmis užmačiomis; pietuose šalis susiliečia su Lenkija, su kuria bendra dalia suvienytoje Lenkijos-Lietuvos karalystėje ji dalijosi nuo XIV a. iki paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo tragedijos 1795 m. Tad čia susitinka germanų ir slavų pasaulis, lotyniškoji ir bizantiškoji krikščionybė, o nuo Reformacijos iš Rytprūsių, buvusio Vokiečių ordino krašto, daugiau ar mažiau energingai į Lenkijos ir Lietuvos vartus belsdavosi protestantizmas.
Palaimintomis istorijos valandomis toks įvairių dvasinių, politinių ir etninių jėgų sąlytis, vienam iš kito imant ir vienas kitam duodant, gali būti praturtinanti malonė. <...>Koks konkretus galėjo būti toks daugialypis kultūrų susitikimas, liudija vienas Krokuvos kanauninkas, kuris taip prisistatė: tautybe esu lenkas, gimimu – lietuvis, kilme – žydas, tikėjimu – katalikas. Ar tai ne tiesiog Europos modelis, rodantis, kad kultūrų ir tautų įvairovė nebūtinai kelia priešiškumą ir karą, bet, atvirai susitikdamos ir viena kitą priimdamos, steigia didžiulį bendrabūvį ir sąlygoja didžiulį dvasinį turtingumą, peržengiantį sienas, kurios liaujasi būti sienomis?
Deja, Europos istorijoje periodai, kai skirtingos jėgos susidurdavo taikos dvasia ir per tai tapdavo vaisingos, visada tebūdavo praeinantys epizodai. Vilniui, šitaip klestėjusiam XVI a., kitais dviem šimtmečiais teko išgyventi tris didelius sugriovimus: 1655 m. rusų antplūdį su aštuonias dienas trukusiu gaisru ir maždaug 20 tūkst. aukų; 1702 m. nuniokojimą užėjus švedams ir iš naujo 1705 m. – užėjus rusams bei galiausiai 1710 m. maro siautėjimą, nusinešusį 35 tūkst. gyvybių. <...>
Iš popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo 1993 m. visi gerai atsimename įspūdingus kalvos su kryžiais vaizdus – kalvos, įsirėžusios man kaip jaudinantis šios šalies ir šios tautos kančių paveikslas. Ji atsirado ilgu carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, trukusiu nuo 1795 iki 1918 m., lietuvių tautai aistringai kovojant dėl savo tapatybės, savo tikėjimo, savo ypatingos istorinės misijos, išlaikymo. Kaunas šiame XIX a. buvo jėgų, nepaliovusių grumtis dėl nepriklausomybės ir laisvės, centras. Šiuo laiku, po žiauriai nuslopinto 1863 m. sukilimo, ant Kryžių kalno buvo pastatyti pirmieji kryžiai.“
Kardinolas Josephas Ratzingeris tada su didele pagarba Lietuvai pasakė daug svarbių žodžių. Mes, lietuviai, gyvename tokioje geografinėje erdvėje, kur susiduria galingų kaimynų interesai. Siekiama daryti mums vienokią ar kitokią įtaką, dažnai supriešinant vienus su kitais. Užuot pasisavinę iš kitų tai, kas geriausia, mes pradedame vieni kitus niekinti, dažnai net nekęsti. Antrojo pasaulinio karo metu naciai pasinaudojo lietuviais žudant žydus, pokario metais sovietai pasinaudojo lietuviais, kad juos padarytų stribais ar kolaborantais. Vilniaus kraštas tapo tarsi arena, kur kovoja dviejų tautybių žmonės.
Tarpusavio susipriešinimas yra tarsi atvira žaizda, kuri šiandien neleidžia džiaugtis laisve ir eikvoja mūsų jėgas, kurias galėtume nukreipti pozityviam darbui ir kūrybai savo tautos labui. Radikalus nacionalizmas, teisėtvarkos neigimas, priešų ieškojimas – būtų galima vardyti ir vardyti tas nelemtas radikalumo apraiškas – visi šie keliai veda į niekur, į tautos susinaikinimą. Kur išeitis?
Kai kas mąsto, kad Lietuvai reikėtų atmesti amžių būvyje įgytas vertybes, ypač krikščionybę, ir sugrįžti prie pagoniškosios praeities arba, dar geriau, krikščionybę visiškai išstumti iš žmonių sąmonės. Šie žmonės net nepamąsto, kad atsisakius Evangelijos kelio, kuriuo Lietuva eina daugiau kaip šešis šimtmečius, mes taptume barbarais, sugebančiais plėšti, prievartauti ir žudyti. Argi nematome šiandien šalia savęs, kaip ši barbarybė veša visur, kur tik nelieka vietos Kristaus neštai meilei? Kai tik užmirštamas evangelinis požiūris į žmogų, kad jis yra ne priešas, bet brolis ir sesuo, tuomet mūsų gatvėmis pradeda žygiuoti barbarai.
Minėdami savo Nepriklausomybę, dėkokime Dievui už tai, kad nors pavėluotai, nors ir paskutinieji Europoje, sutikome Kristų, jo meilę ir šimtmečiais mokėmės gerbti vieni kitus ir vieni kitiems daryti gera. O jei kurie šių pamokų neišmokome, tiems Gavėnios metas teprimena: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Krikščionybė tuo ir brangi, kad ji nenurašo nė vieno žmogaus, bet net ir didžiausią nusidėjėlį laiko Dievo vaiku, šiandien gal labai klystančiu, bet vis tiek galinčiu prisikelti. Apie šį prisikėlimą mums visiems reikia mąstyti, nes iš šalies vargu kas padės mums būti mylintiems, vieningiems ir vieni kitiems gera linkintiems. Šitai padarykime mes patys. Padarykime vardan savo Tėvynės ir savęs pačių labo.
+ Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas metropolitas
