Ryžtingi aukos žingsniai
Pradėdami gavėnios metą, mąstėme apie Jėzaus gundymą. Šėtonas bando įkalbėti Jėzų pasitraukti nuo savo misijos. Siūlo nevarginti savęs alkiu ir akmenis paversti duona; žada padovanoti net visas pasaulio karalystes, jei tik Jėzus paklausys ne savo Tėvo, bet gundytojo balso (plg. Lk 4).
Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu – kopiame į aukštą kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams dalyvauti nepaprastame regėjime – kiek žmogui įmanoma, pamatyti jo dieviškąjį spindėjimą.
Jėzaus atsimainymo šviesoje buvo pristatyta jo misijos kulminacija, įvyksianti ant Golgotos kalno Jeruzalėje. Evangelistas užrašė labai svarbią atsimainymo detalę – regėjime apaštalai matė Jėzų kalbantis su Moze ir Eliju apie tai, kas atsitiks Jeruzalėje: tenai Jėzus bus pasmerktas ir nukryžiuotas.
Petras nenori eiti į Jeruzalę, verčiau liktų čia, ant Atsimainymo kalno. Jis sako: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9, 33). Pastatyti palapinę reiškia ir pasilikti. Tuo metu, pasakoja evangelistas, kalną apgaubė debesis ir iš jo pasigirdo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (9, 35) Raginimas klausyti reiškė nelikti ten, kur labai gera, bet eiti į Golgotą. Kitą dieną Jėzus vėl kalbės mokiniams: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“ (9, 44). Mokiniai, šitai girdėdami, nuliūdo, bet taip ir liko nesupratę savo Mokytojo, kodėl jam reikės kentėti.
Mes taip pat esame gundomi likti ant Taboro kalno, tai yra pasiimti iš tikėjimo tik tai, kas mums malonu ir nieko nekainuoja. Dabartiniai žmonės dažnai susikuria sau patogų tikėjimą iš įvairių religijų, net pagoniškų, ir patys nusprendžia, kaip ir kiek jie bendraus su Dievu. Daugelis nenori net girdėti, kad sekimas paskui Kristų nėra tik malonus pasivaikščiojimas; jis visuomet reikalauja kai ko atsisakyti. Atsisakyti viso, kas nesuderinama su Dievo valia ir sąžine. Kristaus sekimas nuolat primena Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24–25).
Apaštalas Paulius apie tuos žmones, kurie tarsi tiki į Kristų, bet juo neseka ir jo neklauso, savo laiške Filipų bažnyčios bendruomenei rašė: „Daugelis – apie juos aš esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės dalykus“ (Fil 3, 18–19).
Dievo žodis pabrėžia klusnumo svarbą: jei nėra klusnumo Dievui, nėra ir ryšio su Juo. Pradžios knygoje aprašytas Dievo pokalbis su Abraomu. Dievas šiam teisiam vyrui sako: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. <...>Taip gausūs bus tavo palikuonys. <...>Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“ (Pr 15, 5 –7). Abraomas abejoja, ar galės tai įvykti, nes jau turi devyniasdešimt metų, o žmona Sara – aštuoniasdešimt. Tokiame amžiuje vaikų neturima. Norėdamas įsitikinti, ar tikrai Dievas išpildys, ką pažadėjo, Abraomas prašo duoti kokį nors ženklą. Dievas išpildo šį prašymą: liepia paruošti iš geriausių gyvulių deginamąją auką ir „tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną Viešpats sudarė su Abraomu sandorą“ (Pr 15, 17–18). Tai Abraomo klusnumo Dievui sandora. Greitai pamatysime, kiek daug kainuos Abraomui klausyti savo Viešpaties, kai šis paprašys ne bandos gyvulio, bet jo sūnaus Izaoko aukos.
Tačiau Abraomas klusnumo egzaminą išlaikė dešimtukui, todėl Šventajame Rašte prie jo vardo yra pridėtas didžiausią pagyrimą reiškiantis žodis „teisusis“ – teisusis Abraomas.
Į Velykų prisikėlimą veda tik klusnumo Dievui kelias. Dėl to atsimainymo metu skambėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Klusnumas visuomet yra sujungtas su savo valios ir norų atsisakymu. Šituo keliu ryžtingai ėjo pats Kristus ir kviečia mus sekti paskui jį. Nesibaiminkime šio kelio, kad jis gali būti sunkus. Visi lengvi ir patogūs keliai yra netikri ir juos siūlo gundytojas. Tikėjimo metais ieškokime ne pačių lengviausių, bet pačių tikriausių kelių.
Arkivysk. S. Tamkevičius
