Dievo tautos vadas
Išėjimo knygoje aprašomas Mozės pašaukimas – išvesti pavergtą tautą į laisvę. Mozei apsireiškęs Dievas kalbėjo: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3, 7–8). Dievas paveda Mozei sunkią užduotį – įtikinti faraoną, kad išleistų vergus į dykumą pagarbinti savo Dievo. Faraonas spyriojasi, bet, ištikus kraštą didelei bausmei – išmirus pirmagimiams, sutinka išleisti.
Kelionė į Pažadėtąją žemę bus labai ilga – užsitęs net keturiasdešimt metų. Per tą laiką Mozė atkakliai mokys izraelitus nusigręžti nuo egiptiečių stabų ir garbinti savo protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – Dievą. Dauguma izraelitų pyks, kad Mozė išvedė juos į dykumą, kai Egipte jie turėjo ką valgyti ir gerti; jie maištaus prieš Mozę, todėl daugelis mirs ir liks palaidoti dykumoje. Tačiau Dievas savo pažadą ištesės – tauta, iš kurios turės kilti pasaulio Gelbėtojas, pasieks Pažadėtąją žemę.
Per dykumą į laisvę keliaujanti tauta yra tarsi simbolis, ženklas per tūkstantmečius keliaujančios kitos Dievo tautos, kuriai vadovauja pats Kristus. Šiai Dievo tautai, kurią vadiname Bažnyčia, priklausome visi, paženklinti Švč. Trejybės vardu ir Krikšto vandeniu. Kaip anuomet Mozė vedė Dievo tautą į laisvę, taip dabar matomas jos vadovas yra apaštalo Petro įpėdinis – popiežius.
Prieš aštuonerius metus liūdėjome, kai mirė popiežius Jonas Paulius II. Jis mums buvo ypač brangus, nes užstojo mus, kai buvome totalitarinės sistemos skriaudžiami, o dažnai net persekiojami. Lygiai prieš dvidešimt metų jis aplankė Lietuvą.
Prieš kelias dienas mes buvome liudininkai panašaus į mirtį įvykio, kai popiežius Benediktas XVI dėl sveikatos pasitraukė nuo vadovavimo Bažnyčiai į maldos tarnystę. Daugeliui byrėjo ašaros, kai popiežius sėdo į sraigtasparnį skrydžiui į Kastelgandolfą ir paskutinį kartą palaimino susirinkusius, palinkėdamas: „Bona note! – Labanakt!“
Popiežius Benediktas XVI, visą gyvenimą ėjęs tikėjimo keliu, gynęs jo grynumą, bet pamatęs, kad jau nebeturi jėgų nešti tikėjimo žinios į visą pasaulį, nuolankiai, bet drąsiai žengė maldoje daug kartų apsvarstytą žingsnį. Jis pasakė: Nesitraukiu nuo kryžiaus, bet nauju būdu pasilieku su Nukryžiuotu Viešpačiu. Atsisakau vadovavimo Bažnyčiai tarnystės galių, bet pasilieku tarnauti malda.
Ir kaip čia neprisiminti izraeliečių kovos su amalekitais (Iš 17, 12–13). Tuo metu, kai Jozuės vadovaujami Izraelio vyrai kovojo su amalekitais, Mozė iškėlęs rankas meldėsi. Araonas ir Huras laikė iškeltas Mozės rankas, nes kai jos nusvirdavo, izraeliečiai pradėdavo pralaimėti. Benediktas XVI pažadėjo būti su Bažnyčia, su mumis visais ir palaikyti mus savo nuolatine malda, kuri tikėjimo kelionėje yra niekuo nepakeičiama.
Kai popiežius Benediktas XVI paskelbė apie savo atsistatydinimą, Lietuvos televizija parodė BBC užsakymu sukurtą antibažnytinį filmą „Pralaimėta Vatikano kova“ – jame pristatomi sunkumai, su kuriais Katalikų Bažnyčia tarsi nepajėgia susidoroti. Tai sekuliarizmas, vienybės stoka, kunigų nuodėmės ir kiti naujųjų laikų iššūkiai. Pagal filmo statytojų mąstymą Bažnyčia pralaimi. Šitaip mąsto tikėjimo neturintys pasaulio vaikai. Jie panašiai mąstė nuo pat pirmųjų amžių, kai krikščionys būdavo atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims. Tačiau Bažnyčios laivelį vairuoja ne tiek Petro įpėdinis, kiek pats Kristus. Benediktas XVI kalba: Viešpats mane vedė, buvo arti manęs, kasdien galėjau jausti jo buvimą. Šiame Bažnyčios kelionės etape būta džiaugsmo ir šviesos akimirkų, bet buvo ir nelengvų momentų; jaučiausi kaip Petras su apaštalais valtyje Galilėjos ežere. Viešpats mums davė daug saulėtų ir švelnių dienų, kuriomis žūklė buvo sėkminga, tačiau, kaip ir visoje Bažnyčios istorijoje, būta ir stiprių bangų bei priešingo vėjo ir atrodė, kad Viešpats miega. Tačiau visą laiką žinojau, jog Viešpats yra valtyje, kad Bažnyčios valtis yra ne mano, ne mūsų, bet Jo ir Jis neleis jai nuskęsti <...> Dievas vadovauja savo Bažnyčiai, visada ją palaiko, o ypač sunkiais momentais. Niekuomet nepraraskime šitokios tikėjimo vizijos, kuri yra vienintelė tikra Bažnyčios kelionės ir pasaulio vizija. Pasaulio vaikai yra nepajėgūs suprasti elementarios tikrovės – ten, kur vadovauja Dievas, kova nepralaimima, nors mes, žmonės, savo silpnu tikėjimu ar nuodėmėmis galime Dievo darbą apsunkinti ar net jam kliudyti.
Benediktas XVI paliko mums labai gražų palinkėjimą: Norėčiau, kad kiekvienas džiaugtųsi, jog yra krikščionis. Taip, džiaukimės tikėjimo dovana. Šio brangaus gėrio niekas negali iš mūsų atimti. Kiekvieną dieną dėkokime už tai Viešpačiui malda ir nuosekliu krikščionišku gyvenimu. Dievas mus myli, bet Jis laukia, kad ir mes Jį mylėtume!
Paprašęs maldos už save, Benediktas XVI priminė: Ypač melskitės už kardinolus, pašauktus tokiai svarbiai užduočiai išrinkti naują Apaštalo Petro įpėdinį. Viešpats jį telydi savąja šviesa ir savo Šventosios Dvasios jėga. Atsiliepdami į šį popiežiaus prašymą, nuo dabar iki konklavos pabaigos, kurios metu bus išrinktas naujasis apaštalo Petro įpėdinis, kasdien melskimės, kad juo taptų tas Romos Bažnyčios kardinolas, kuris savo meile Bažnyčiai ir uolumu būtų panašus į palaimintąjį Joną Paulių II ir Benediktą XVI.
