Vilties Motina – melski už mus!
Šiais metais Krekenavos šventovėje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę švenčiame ypač pakiliai. Tai ne tik šių Bažnyčios Jubiliejaus metų mus lydintis ypatingas laikas. Čia, šioje Dievo Motinos garbei pašvęstoje vietoje, išgyvename išskirtinę malonės akimirką – Mergelės Marijos vainikavimą popiežiaus Pranciškaus pašventintomis karūnomis, suteikiant jai titulą „Vilties Motina“. Tai šventė, kurioje Bažnyčia Lietuvoje ir ypač šis brangus Aukštaitijos kraštas dėkoja Dievo Motinai už nepaliaujamą jos globą mūsų Tėvynei. Tai gyvas priminimas, kad Dievo Motina, pasak popiežiaus Pranciškaus laiško Jubiliejaus metams, yra „aukščiausias vilties liudijimas“ – „joje matome, kad viltis yra ne lengvabūdiškas optimizmas, bet malonės dovana gyvenimo tikrovėje“. Mums, lietuviams, ji yra kelrodė vilties žvaigždė, vedusi mus per karus, okupacijas, tremtis ir įvairius suspaudimus mūsų tautos istorijoje. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas šiandien – tai mūsų padėkos ir dėkingumo ženklas už jos motinišką globą. O kartu tai mūsų tikėjimo liudijimas, mūsų atsidavimo Dievo Motinai ženklas. Tai – mūsų, Dievo tautos, širdžių padėka Motinai, su mumis keliaujančiai visais – ir tamsiais, ir šviesiais – laikais.
Pačios Marijos žemiškasis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ji žengė tikėjimo keliu per nežinią, kaip Abraomas. Ji priėmė Dievo valią, nors viskas galėjo atrodyti neaišku ir net baugu – nuo angelo žinios Nazarete iki Kalvarijos kryžiaus. Ir vis dėlto Marija išliko ištikima. Kodėl? Nes jos viltis buvo ne tiek optimizmas, kad viskas baigsis gerai. Jos viltis buvo Dievas. Ji laukė, bet jos laukimas nebuvo tuščias – tai buvo kupinas meilės pasitikėjimas. Ji kentėjo, stovėjo po kryžiumi – ne iš bejėgiškumo, bet iš drąsios vilties. Ji tikėjo, kai apaštalai buvo išsibėgioję. Dėl šio nuostabaus Marijos tikėjimo jos giminaitė Elzbieta Šventosios Dvasios pagavoje balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk. 1, 43). Tai tas nuostabus pasitikėjimas Dievu, dėl kurio Elzbieta tarė – „Laiminga įtikėjusi!“ (Lk 1, 45).
Evangelija mums šiandien primena Marijos giesmę – Magnificat. Tai džiaugsmo ir vilties šūksnis: „Didžių dalykų padarė man Viešpats ir šventas yra Jo vardas“ (Lk 1, 49). Ši giesmė išsakoma ne tada, kai viskas aišku ir lengva. Marija gieda šlovę Dievui būdama jauna motina, kuri dar nesupranta visų Dievo planų, bet tiki. Būti Dievo pasirinktam dažnai reiškia tuo pačiu metu ir dedamą džiaugsmo karūną, ir kančios kryžių. Nuoga tiesa yra tokia: Dievas nekviečia žmogaus tik į lengvesnį ir komfortišką gyvenimą, bet kviečia į tikslą, kuriam įgyvendinti reikia visų žmogaus jėgų ir pastangų. Dievas išsirenka žmogų, kad galėtų juo naudotis. Kai tai žmogus supranta, jo išbandymai nėra lydimi skundo, jie tampa priežastimi žmogaus brandai sustiprinti. Išsirinkimo paradoksas yra tas, kad jis atneša ir didelį džiaugsmą, ir didį tikslą į šį gyvenimą.
Marija taria: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.“ Tai moralinė krikščionybės revoliucija pasaulyje: parodyti, kad tikroji galia slypi ne fizinėje jėgoje ir išnaudojimo galioje, bet nekalto žmogaus širdyje. Tikroji galia yra dvasinė jėga, stipresnė už bet kokį fizinį jėgos siautėjimą. Tai mes, lietuviai, turėjome progą išbandyti stovėdami susikabinę rankomis Baltijos kelyje. Bendrystės jėga mus išgelbėjo ir vėliau, Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją. Krikščionybė yra puikybės mirtis. Kodėl? Todėl, kad jei žmogus savo gyvenimą mato Jėzaus gyvenimo fone, tai rauna bet kokio pasididžiavimo likučius iš žmogaus širdies. Dievo garbinimas, žmogaus džiaugsmas ir nuolanki širdis yra tarpusavyje susiję dalykai. Tai gali reikšti, kad jei žmogui trūksta džiaugsmo, gali būti, kad jo gyvenime pirmiausia trūksta Dievo garbinimo ir nuolankumo. Aukščiausia gyvenimo mokykla, kurią mes šioje žemėje praeiname, – tai išmokti bendrauti su Dievu ir artimu. Su Dievu – tai nuolatinis mokymasis melstis, su artimu – tai nuolatinis mokymasis iš mūsų Mokytojo, kuris buvo švelnus ir gailestingas visiems žmonėms, ypač vargo prispaustiems.
Švč. Mergelė Marija yra Dangaus ir žemės karalienė. Jos Sūnus, mūsų Viešpats ir Karalius, savo Motinai yra suteikęs misiją, apie kurią prabyla šiandien girdėti Šventojo Rašto žodžiai. Pirmajame skaitinyje girdėjome ištrauką iš paslaptingosios Apreiškimo apaštalui Jonui knygos. Regėtojas savo vizijoje mato: „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša“ (Apr 11, 19). Kažkas labai ypatingo, kas supa šią Skrynią. Ji ne tik istorinis reliktas. Ją supa Dievo galybė. Ir štai po šių žodžių iš karto seka pasakojimas apie Moterį. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Kalbama apie karališkus ženklus ir transcendentinę tikrovę, pranokstančią šį pasaulį. Tai Dievo erdvė.
Šis tekstas apie Moterį dramatiškas: „Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr. 12, 2–4). Kalbama apie kovą tarp Moters ir slibino. Izraeliečiai Sandoros skrynią nešdavosi į mūšius su savo priešais. Tai jiems liudijo Dievo artumą, Jo galybę ir Jo pagalbą. Marijos, Sandoros Skrynios, ir jos, kaip stojusios kovoje su blogiu, įvaizdis čia labai aiškus. Marija, Dangaus Karalienė, nėra kažkokios atitrūkusios ramybės būsenos. Ji yra aktyviai įsitraukusi į šį galingą dvasinį mūšį su blogiu, kurį čia simbolizuoja slibinas. Bažnyčia labai vertina Mergelės Marijos, kaip Sandoros skrynios, įvaizdį, kuri dalyvauja mūšyje su blogiu įveikiant jį Dievo galybe.
Todėl ji mums yra Vilties Motina, pavyzdys, kai ir mes turime išstovėti akivaizdoje su blogiu, neišsigąsti, bet pasitikėdami Dievo galybe išgyventi savo neramumus ir baimes. Krekenavos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas primena ne tik jos pačios padovanotą gyvenimo liudijimą, bet ir šį galingą dangiškąjį užtarimą kovojant su blogio slibinu. Kaip stebuklą senieji Krekenavos gyventojai pasakoja, kad per Antrąjį pasaulinį karą ant miestelio krintant bomboms bažnyčia išliko beveik nepaliesta. Tikima, kad nelaimę atitolino būtent Krekenavos Dievo Motinos ypatingas užtarimas. Žmonės, ir asmeniškai patyrę Dievo Motinos globą, atsidėkodami už suteiktas malones, į bažnyčią yra sunešę daugybę votų. Iš votų nukaldintas ir jos sidabrinis rūbas, dengiantis ant medžio nutapytus Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus kūnus.
Šiandien Krekenavos šventovė prisipildo ne tik žmonių, bet ir ypatingos malonės – Dievo artumo paguodos, kurią jaučiame per Mergelės Marijos užtarimą čia, šioje vietoje, kur nuo seno mūsų protėviai ieškojo užtarimo, paguodos ir padrąsinimo. Šiandien švęsdami Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę ir jos kaip Vilties Motinos titulą, vainikuodami ją karūnomis, gerai suprantame, kad tai yra dovana ne tik šiai šventovei, bet ir visai Bažnyčiai Lietuvoje.
Turime Mergelę Mariją mūsų Vilties Motiną taip arti! Šiandien jos akivaizdoje pasiryžtame būti vilties nešėjais vieni kitiems, vilties motinomis ir tėvais savo šeimose, bendruomenėse, savo krašte. Marija yra Vilties Motina ne tik mums kiekvienam asmeniškai, bet ir visai tautai. Krekenava – tai vilties šventovė. Kai mūsų visuomenė ir Bažnyčia Lietuvoje ieško krypties, čia, šioje šventovėje, Vilties Motina mus kviečia: nebijokite! Atsigręžkite į mano Sūnų. Grįžkite prie maldos. Tyliai, bet ištikimai keliaukite vilties keliu!
