Nuotraukos – Agnietės Čisler
Rugsėjo 6-ąją, pirmąją didžiųjų atlaidų dieną, Šiluvoje buvo pasveikintos Bažnyčios bendruomenės – Jubiliejaus metų vilties piligrimės. Dauguma jų buvo galima atpažinti – bendruomenių nariai buvo pasipuošę savo simbolika, o skiriamasis jų bruožas buvo džiaugsmas kartu keliauti, melstis, švęsti.
Gausiausiu būriu (net 200 piligrimų) atvyko Gyvojo Rožinio bendruomenė (ypač gyvuojanti Panevėžio vyskupijoje), „Tikėjimas ir Šviesa“, jungianti proto negalią turinčius asmenis bei artimuosius, jau 16-metus Kauno arkivyskupijoje veikianti Šiluvos draugija (tądien susitikusi ir savo metiniame susirinkime), sutuoktinius vienijančios Kanos ir Nazareto šeimų bendruomenės, charizminės, misijinės bendruomenės „Neokatechumenato kelias“, „Gyvybės medis“, „Naujoji Sandora“, „Gailestingumo versmė“, „Jono Pauliaus II piligrimai“ bei kitos bendruomenės. Jau pačią pirmą Šilinių dieną Šiluvą aplankė piligrimai iš atokesnių miestų (Klaipėdos, Marijampolės ir kitų).
„Švęsime Eucharistiją – Dievo darbą mumyse“, – prieš vidudienį maldininkus aikštėje pasveikino gerai pažįstamas balsas – vyriausiojo atlaidų ceremonijarijaus kunigo Artūro Kazlausko, kuris daugybę metų gyvu žodžiu sutinka žmones, sutelkia aikštę maldos bendrystei, vadovauja Loreto Dievo Motinos litanijai.
Koncelebruojančius kunigus, tarp jų ir bendruomenių kapelionus, visas Bažnyčios bendruomenes rugsėjo 6-osios iškilmingoje Eucharistijoje džiugiai pasveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas bei liturgijai vadovavęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Evangeliją pagal Matą – pasakojimą apie Jėzaus giminaičius (12, 46–50) – paskelbė diakonas Mantas Mileris SJ, kuris rugsėjo pabaigoje jau priims Kunigystės šventimus.
Tarsi bičiulišką pasikalbėjimą homiliją pasakė vyskupas L. Vodopjanovas, be kita, atkreipdamas dėmesį, kaip žmonės plūsdavo prie Jėzaus, norėdavo pasiklausyti Jo žodžių, būti išgydyti. Toks dabar stokojamas Dievo alkis buvo stipriai jaučiamas vos tik atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje – pasak vyskupo Lino, broliai pranciškonai tuomet pamokslaudavo net turguje!
Bendruomenėms homilijoje buvo priminta, jog jų gyvybingumas priklauso nuo gyvos Dievo žodžio klausymo patirties, nuo kartu švenčiamos Komunijos.
„Kaip svarbu bendruomenėms turėti budrią širdį, nes piktasis nemiega. Visada norės tuo šaukštu deguto, kaip sako patarlė, statinę medaus pagadinti“, – kalbėjo vysk. L. Vodopjanovas apie budėjimą dėl Jėzaus, įveikiant pagundas nesusirinkti, nesusitelkti, nesimelsti kartu.
Ne tik bendruomenėms, bet ir visiems nuskambėjo paraginimas eiti į „communio“ (lot.) – susivienijimą, bendrystę. Tikinčiajam neužtenka televizijos ar radijo transliacijų.
„Bažnyčios šiandien neturėtų sutalpinti žmonių“, – sakė vyskupas L. Vodopjanovas, turėdamas galvoje gana didelį ypač pagyvenusių žmonių skaičių Lietuvoje. Jie visi pakviesti jau dabar, neatidėliojant kilti ir keliauti į bažnyčias, eiti į jos bendruomenes, dalytis bendryste.
Džiugiai švęsti Eucharistiją padėjo giedojimui susibūręs Kauno jaunimas, vadovaujamas Gusto Kuskevičiaus. Bendruomenių atstovai dalyvavo liturgijoje skaitydami skaitinius, nešdami atnašas, skelbdami visuotinius maldavimus, tarp jų ir svarbiausią savo prašymą – padėti būti meilės ir vilties šaltiniu Bažnyčioje.
Liturgijos pabaigoje arkivyskupas K. Kėvalas padėkojo visiems už atvykimą į Šiluvą, kurią ganytojas mėgsta pavadinti „tikėjimo tėviške“, kur žmonių širdys po Marijos apsireiškimo vėl užsidegė garbinti Viešpatį. Visi pakviesti ilgėliau pasibūti Šiluvoje, priimti visus šių atlaidų bendrystės pasiūlymus apsilankant palapinėse, Carito kiemelyje ir kt.
Piligrimams visapusiškai (maldos, atgailos bei kitais aktualiais tekstais) pasitarnauja atlaidų knygelė, kurią, kasmet atnaujinamą, Kauno arkivyskupijos kurija drauge su „Magnificat leidinių“ leidykla išleido jau šeštosioms Šilinėms.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
