Nuotraukos – Joanos Cironkaitės
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje nuolat vyksta Vidinio išgydymo pamaldos. Kartais jose dalyvauja misionieriai iš įvairių pasaulio šalių, o kartais jas veda patys Kauno arkivyskupijos bendruomenės nariai: šios parapijos kunigai, jiems talkinanti sesuo kazimierietė Dovyda Milda Jaugelytė, sielovados bendruomenė „Gailestingumo versmė“. Tačiau dažnas nežino: o kas tai per pamaldos? Kas vyksta jų metu? Ar jose kiekvienas gali dalyvauti?
Ypatingas maldos laikas
Vidinio išgydymo pamaldos – tai ypatingas maldos laikas, kai žmogus kviečiamas susitikti su Jėzumi asmeniškai: ne tik protu, bet ir širdimi. Tai ne vien įprastos šv. Mišios. Tai – laikas, kai leidžiame Dievui paliesti mūsų vidų, ten, kur slypi ilgesys, ašaros ir troškimas būti mylimam.
Per šias pamaldas meldžiamasi už žmones, kurie nešasi dvasinį, emocinį ar net kūno skausmą. Giedama, klausomasi Dievo žodžio, o kunigas ar maldos komanda prašo Šventosios Dvasios ateiti ir išgydyti. Tai ne stebuklų šou, o tylus, švelnus Dievo veikimas – ten, kur Jam leidžiame įžengti.
Kartais išgydymas ateina per ašaras, kartais – per tylą, o kartais – per gilų vidinį ramybės jausmą, kurio galbūt nepatyrėme metų metus. Jėzus žino mūsų istoriją, mūsų žaizdas ir mūsų troškimus. Jis nori atkurti, paguosti, perkeisti.
Kodėl verta ateiti? Nes Dievas laukia tavęs. Ne tobulo, ne stipraus – bet tokio, koks esi. Nes tavo širdis verta būti išgydyta: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Vidinio išgydymo pamaldos – tai kvietimas į tą pilnatvę, į gyvenimą su Juo.
- Jau kelis mėnesius kentėjau stiprų nugaros skausmą – gydytojai sakė, kad reikės ilgo gydymo, bet niekas nepadėjo. Nuskambės kaip mistika, bet per Vidinio išgydymo pamaldas, kai meldėsi už kūno ir širdies išgydymą, pajutau šilumą nugaroje ir tarsi kažkas manyje atsilaisvino. Po maldos supratau, kad skausmo nebėra. Iš pradžių net negalėjau patikėti – pasilenkiau, pakilau, viskas gerai! Tą akimirką supratau, kad Dievas ne tik gydo vidų, bet ir kūną. Dabar galiu dirbti, sportuoti ir gyventi be skausmo. Ačiū Dievui – Jis gyvas ir veikia šiandien! (Mantas)
Šv. Mišios – išgydymo šaltinis
Vidinio išgydymo pamaldos neatskiriamos nuo Šventųjų Mišių – paties gyvo susitikimo su Kristumi. Mišios nėra tik pareiga ar tradicija. Tai – gyvenimo šaltinis. Čia Jėzus ateina realiai – su savo kūnu ir krauju, su meile, kuri perkeičia. Kai kunigas ištaria: „Tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“, tie žodžiai paliečia širdies gelmes. Tai akimirka, kai Dievas nori ne tik pamaitinti, bet ir gydyti. Gražus liudijimas – kai prieš Šv. Mišias nusidriekia ilgos eilės prie klausyklos, o žmonės laukia Sutaikinimo sakramento. Kiekvienas prieina su savo kryžiumi, naštomis ir silpnumais, o kunigai kantriai klauso, ne teisdami, o mylėdami. Tai tikras Dievo gailestingumo sodas. O po jų klebonas kunigas Kęstutis Rugevičius eina per žmones, nešdamas monstranciją su Jėzumi. Jo žingsniai tylūs, o veidas spinduliuoja ramybę. Atrodo, tarsi jis nejaustų monstrancijos svorio, nes ją laiko ne vien žmogus, bet ir pats Jėzus. Klebonas laimina kiekvieną – su švelnumu, su malda širdyje. Ir tada atrodo, kad pats Kristus apkabina kiekvieną atėjusį: pavargusį, ieškantį, verkiantį ar dėkojantį. Tai akimirka, kai dangus nusileidžia į žemę. Kai Jėzus, Eucharistijoje esantis Gyvasis, liečia žmogų, gydo jo sielą ir širdį.
Jėzus gydo sužeistas širdis
Lapkričio 7 d., penktadienio, laikas Vidinio išgydymo pamaldose buvo išties ypatingas. Sesuo Dovyda kvietė priimti adoracijos metu kalbamą Švč. Jėzaus Širdies litaniją kaip vidinio gydymo maldą. Kiekvienas kreipinys – tai švelnus Dievo prisilietimas: šie žodžiai – tarsi šviesos gijimas kiekvieno mūsų sielos audinyje, kai Jėzus gydo tai, kas ilgai skaudėjo. Juk Jėzus, esantis čia, su mumis, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Būk su tuo, ką turi, – su savo žaizdomis, abejonėmis, viltimi. Leisk Dievui apkabinti tave. Leisk Jėzui paimti tavo širdį į savo rankas. Leisk Šventajai Dvasiai išgydyti tai, kas skauda, nes „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Ps 147, 3).
- Man Vidinio išgydymo pamaldos – tai susitikimas su Jėzumi. Tai laikas, kai jaučiu, kad Jis yra arti manęs. Net tuomet, kai atrodo, jog Jo nejaučiu, negirdžiu ar nematau Jo veikimo savo gyvenime, Vidinio išgydymo pamaldose visada Jį randu ir sutinku. Atrodo, tarsi Jis visada lauktų, kol ateisiu pas Jį ir skirsiu tą laiką Jam. Šios pamaldos man padeda pamatyti ir šalia esančius žmones – pajusti jų išgyvenimus, jautriau pažvelgti į kitų skausmą, labiau įvertinti savo gyvenimą ir gautas dovanas. Dažnai ateinu prašydama išgydymo, kai būna sunku. Pabuvus tas kelias valandas pajuntu, kad mano viduje kažkas pasikeičia – atsiranda ramybės, šviesos, vilties. Net jei gyvenimo aplinkybės dar nesikeičia, širdyje pasidaro šviesiau ir ramiau. Tada ir gyvenime viskas ima dėliotis savaime – tarsi viskas vyktų, kaip sviestu patepta. Pajuntu, kad gaunu naujų jėgų įveikti gyvenimo iššūkius. (Viktorija)
„Visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai“ (1 Tes 5, 5). Ir šio penktadienio pamaldose ses. Dovyda priminė: mes ne tamsos, bet šviesos vaikai. Mumyse dega Dievo kibirkštis, net jei ją bando užtemdyti nuodėmė ar nuovargis. Kad išsaugotume tą šviesą, turime apsiginkluoti visais Dievo ginklais, kaip mus moko ir šv. Paulius: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš visas velnio klastas“ (Ef 6, 11).
Sesuo pamaldų katechezėje kalbėjo ir apie mūsų mintis bei žodžius. Kiek kartų patys save ar kitus menkiname: „aš niekam tikęs“, „man nesiseka“, „jis niekada nepasikeis“... Tokie žodžiai – tai sėklos, kurios dygsta arba į gyvenimą, arba į mirtį. Neatleidimas, prakeikimai, pikti palinkėjimai – visa tai tyliai naikina širdį iš vidaus. Mūsų žodžiai turi galią. Jie gali tapti malda arba žeidžiančiu ginklu. Kiekvieną dieną verta paklausti savęs: Ar mano žodžiai šiandien skleidė gyvybę ar mirtį? Ar mano mintys buvo kupinos meilės, ar kartėlio? Vidinis išgydymas prasideda nuo vieno klausimo: ar moku atleisti? Ar bent jau noriu atleisti? Ar gerbiu save, kitą, suklupusį, mąstantį kitaip? Ar matau savyje Dievo kūrinį? Kartais reikia drąsos prisipažinti, kad nesame tobuli, bet būtent tame nuoširdume Dievas mus paliečia. Jis ateina per mūsų silpnumą, kad parodytų, jog Jo galia pasireiškia silpnume. Kasdien kovojame tarp gyvybės kultūros ir mirties kultūros. Mirties kultūra – tai viskas, kas menkina žmogaus orumą: priklausomybės, vartojimo manija, pornografija, šeimos nuvertinimas, senstančio ar silpnesnio žmogaus atmetimas, darboholizmas, kuris žmogų paverčia daiktu. Gyvybės kultūra – tai pagarba, atleidimas, meilė, gebėjimas priimti savo ribotumą ir kito trapumą. Tai pasirinkimas gyventi šviesoje.
- Vidinio išgydymo pamaldas atradau gal daugiai nei prieš metus. Tiesiog pajutau vidinį kvietimą ateiti. Atėjau be jokio lūkesčio. Išėjau su lengvumu širdyje, džiugesiu. Ir kas kartą nežinai, kaip Viešpats prisilies prie tavęs. Būdavo, kad ateini su aiškia intencija, ligos išgydymo, o pamaldų metu tau ateina atsakymas: ,,Gyventi pilna širdimi,.“ Ir tada ieškai, ką tau reiškia gyventi pilna širdimi? Kiekvienas kažkur esame (emociškai, dvasiškai) sužeisti, savo gyvenimo kelionėje. Ir supranti, kad iš žmogiškųjų resursų ne visada gali atpažinti, o Viešpats gali, gali prisiliesti ir pripildyti, perkeisti. Jei tik mes jam leidžiame. Arba užtarimo maldos akivaizdoje tau pradeda veržtis ašaros, atrodo iš niekur. Ir vėliau tyloje supranti, kad Viešpats tau atleido ir ten, kur tu pati negalėjai dar sau atleisti. Jis paėmė tai už tave ir tau atlaisvino vietos ramybei, ir atsiranda daugiau erdvės gyvenimui pilna širdimi. (Aistė)
Kiekvieno žmogaus širdyje slypi vietų, kurias gyvenimas yra sužeidęs, – skaudžių prisiminimų, neištartų žodžių, nuoskaudų ar netekčių. Viešpats Jėzus trokšta paliesti tas vietas ir pripildyti jas savo šviesos. Jis yra Gydytojas, kuris ne tik gydo kūną, bet ir atkuria širdies ramybę.
Vidinio išgydymo kelias nėra sudėtingas, tačiau jis reikalauja atvirumo ir pasitikėjimo Dievu. Ši malda – tai kelionė su Jėzumi, kurią galima žengti paprastais, bet svarbiais žingsniais. Atsiverkime tikėjimui, leiskime atleidimui išlaisvinti. Pakvieskime Jėzų į savo prisiminimus. Galbūt yra įvykis, kuris vis dar kelia skausmą – išdrįskime į jį pažvelgti kartu su Jėzumi. Įsivaizduokime Jį šalia – klausantį, ramų, švelniai žvelgiantį į mus. Pasakykime Jam viską: skausmą, gėdą, pyktį, ilgesį.
- Daug metų gyvenau su vidiniu skausmu – neatskleistais jausmais, kaltės ir gėdos našta. Atrodė, kad širdis jau užsigrūdino, jog niekas nebegali pasikeisti. Tačiau per Vidinio išgydymo pamaldas Dievas palietė mane taip giliai, kaip niekada anksčiau. Kai meldėsi už atleidimą ir tėvystės žaizdų išgydymą, tarsi kažkas manyje atsivėrė. Pajutau, kaip iš širdies dingsta senas kartėlis, ir pirmą kartą per daugelį metų galėjau ramiai verkti. Grįžęs namo pajutau didžiulę ramybę. Dabar gyvenu su daugiau šviesos ir dėkingumo. Dievas tikrai gydo – net ir po daugelio metų. Garbė Jam už tai, kad Jis atstato tai, kas atrodė prarasta. (Vytautas)
Dievas visada laukia
Maldaukime bei melskime išgydymo, juk tam nereikia ypatingų formulių – svarbiausia nuoširdumas ir pasitikėjimas. Bei tyliai klausykimės Dievo balso. Kai leidžiame Jėzui paliesti mūsų vidų, širdis pamažu atgauna džiaugsmą. Išgydytas žmogus tampa taikos nešėju, nes kas patyrė Dievo gailestingumą, tas gali juo dalytis su kitais. Galbūt bijai, gal nežinai, ko tikėtis. Bet net mažas žingsnis į Dievo pusę visada sutinkamas Jo begaline meile. Ateik. Leisk Dievui prabilti į tavo širdį. Leisk Jam parodyti, kad niekada nesi vienas.
Nors kartais atrodo, kad pasaulis tolsta nuo Dievo, iš tiesų šiandien žmonės Jo vis labiau ir vis uoliau ieško. Ieško ne paviršutiniškai, bet iš vidaus – suprasdami, kad vienas toli nenueisi, kad žaizdos pačios neužgyja, ypač dvasinės. Todėl vis dažniau matome žmonių, ateinančių tyliai, be žodžių, tik su širdimi. Jie supranta: reikia ne tik gero dvasininko, ne tik bendruomenės, bet ir savo pačių žingsnio – kad kojos atneštų iki bažnyčios. O Dievas laukia. Jis visada laukia. Tik reikia ateiti – kad galėtų mus apkabinti.
Ir šį penktadienį bažnyčia buvo pilna įvairaus amžiaus tikinčiųjų, kurie supranta, jog gyvenime ne visi randai matomi. Kai kurie slepiasi širdyje – neištartų žodžių, prarastų vilčių, senų žaizdų ar skaudžių patirčių. Mes dažnai mokomės gyventi su skausmu, tarsi jis būtų neišvengiamas mūsų kasdienybės palydovas. Tačiau Dievas kviečia į kitokią kelionę – į vidinį išgydymą. Neši skausmą? Leisk Dievui jį perkeisti į ramybę. Juk tikroji laisvė – kai gali atleisti, priimti ir mylėti iš naujo. Juk kartu meldžiantis Dievo meilė tampa apčiuopiama.
Joana Cironkaitė,
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus koordinatorė
