Ką tik pasirodė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga „VILTIS“ – pirmoji istorijoje išleista popiežiaus Pranciškaus autobiografija. Išsamus autentiškas pasakojimas, rašytas šešerius pastaruosius metus, prasideda pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Pranciškus atvirai, neaplenkdamas ir savo aistrų, pasakoja apie itališką kilmę ir šeimos emigraciją į Lotynų Ameriką, prisimena vaikystę ir paauglystę, atskleidžia, kaip pajutęs pašaukimą mokėsi kunigystės, atveria visą popiežiavimo laikotarpį iki pat šių dienų.
Leidykla dalijasi ištrauka iš pasirodžiusios knygos.
----
Popiežius Pranciškus
„Viltis“ (2025)
Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė
Ištrauka
Likus penkiems mėnesiams iki mano įšventinimo į kunigus, 1969 m. liepą pirmasis žmogus išsilaipino Mėnulyje. Žinoma, žiūrėjome visi kartu susėdę prie televizoriaus, bet net labiau nei išsilaipinimo Mėnulyje vaizdai mane tais metais sužavėjo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano kino filmai. Jie net dar plačiau atvėrė horizontus: „Septintasis antspaudas“ (Det sjunde inseglet, 1957) su nepamirštama šachmatų partija tarp riterio, grįžusio iš kryžiaus žygių, ir mirties, „Šaltinis“ (Jungfrukällan, 1960) pastatytas remiantis viduramžių legenda, ir „Tarytum veidrodyje“ (Såsom i en spegel, 1961) – nerimą kelianti kelionė sąmonės vingiais; filmo pavadinimas pasiskolintas iš Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12).
Po įšventinimo, 1970 m. rugpjūtį, buvau išsiųstas į Ispaniją, į Colegio San Ignacio* (* Šv. Ignaco mokykla – isp.). Alkaloje de Henarese, Cervanteso gimtajame mieste, Madrido autonominėje srityje, atlikti savo trečiąją probaciją – širdies ir jausmų mokyklą, užbaigiančią jėzuitų parengimą. Mano vyresnysis buvo tėvas Jose Arroyo, žmogus, padaręs man daug gero, kuriuo žaviuosi iki šiol.
Paskutinius, ketvirtuosius, amžinuosius įžadus daviau 1973 m. balandžio 22 d. San Migelyje, kai jau buvau novicijų mokytojas.
Vos po trijų mėnesių, 1973 m. liepos 31 d., tapau ordino provincijos vyresniuoju. Man buvo trisdešimt šešeri ir buvau jauniausias šias pareigas užėmęs asmuo Argentinoje. Ne kartą sakiau, kad tas paskyrimas buvo beprotybė – taip ir buvo, bet, kita vertus, tuo metu kitaip pasielgti nebuvo įmanoma.
Daug klydau. Ir turėsiu progos iš savo klaidų daug ir skaudžiai pasimokyti.
Kaip vaikas ant motinos kelių
Tą 1969 m. gruodžio 13 d. įšventinimus priėmėme penkiese: Hardoy, Avila, Bergoglio, Gradosas Acosta, Martensenas. Visi kartu lauke, gražiame Colegio Máximo Šventojo Juozapo sodelyje, pavadintame Kordobos arkivyskupo emerito Ramono Jose Castellano vardu.
Buvo šeštadienio popietė, Šventosios Liucijos diena.
Po penkerių metų tėvas Ricardo Martensenas įkurs Movimiento de la Palabra de Dios* (*Dievo Žodžio judėjimas – isp.). – ganytojišką bendruomenę, kuri šiandien veikia daugelyje Pietų Amerikos šalių ir Ispanijoje. Jis keleriais metais už mane vyresnis ir man rašant šias eilutes tebėra gyvas.
O Avila paliks kunigystę ir ves. Jis mirė prieš kelerius metus, kiti – taip pat mirę.
Kalbant apie mane... man sunku iš tikrųjų nupasakoti tos dienos emocijas.
Buvau sukaustytas.
Man visada taip nutinka, kai susiduriu su kuo nors didingu.
Sustingstu, esu ramus, tykus – galbūt tai yra mano gynybinė reakcija. Emocijos kūną užvaldo vėliau.
Per pasiruošimo ceremonijai dienas buvau parašęs maldą, savo asmeninį tikėjimo išpažinimą. Pasirašau po juo šiandien lygiai taip pat kaip anuomet:
Noriu tikėti Dievą Tėvą, mylintį mane kaip sūnų, ir Jėzų,
Viešpatį, į mano gyvenimą įliejusį savo Dvasios, kad priverstų mane šypsotis ir taip nuvestų mane į amžinojo gyvenimo karalystę.
Tikiu savo istoriją, į kurią rugsėjo 21-ąją, pavasario dieną, įsiskverbė mylintis Dievo žvilgsnis, atėjęs susitikti su manimi ir pakvietęs sekti paskui.
Tikiu savo skausmą, nevaisingą dėl savanaudiškumo, kuriame slepiuosi. Tikiu savo sielos menkumą, kuris siekia imti neduodamas... neduodamas.
Tikiu, kad kiti yra geri ir kad turiu juos mylėti nesibaimindamas bei niekada jų neišduoti, pats
siekdamas apsisaugoti.
Tikiu pašvęstąjį gyvenimą.
Tikiu, kad noriu labai mylėti.
Tikiu kasdienę, deginančią mirtį, nuo kurios bėgu, tačiau kuri man šypsosi, kviesdama ją priimti.
Tikiu svetingą, gerą kaip vasaros naktis Dievo kantrybę.
Tikiu, kad tėtis yra danguje su Viešpačiu.
Tikiu, kad ten yra ir tėvas Duarte bei užtaria mano kunigystę.
Tikiu Mariją, savo motiną, kuri mane myli ir niekada nepaliks manęs vieno. Ir laukiu kiekvienos dienos staigmenos, kurioje atsiskleis meilė, stiprybė, išdavystė ir nuodėmė, lydėsiančios mane iki galutinio susitikimo su šiuo nuostabiu veidu; nežinau, kaip jis atrodo, nuo jo nuolat bėgu, bet noriu jį pažinti ir pamilti.
Amen.
Tą dieną dalyvavo visa mano šeima. Visi, kurie dar buvo gyvi. Mama, močiutė, broliai, seserys, svainiai, dėdės, net mokytoja Stella.
Kai jie vakarop išvyko iš San Migelio, su keliais draugais nuėjau į savo kambarį pasikalbėti. O anksti ryte autobusu išvažiavau į Buenos Aires, kur Gailestingumo kolegijos bažnyčioje, toje pačioje, kur priėmiau pirmąją Komuniją, turėjau laikyti savo pirmąsias Mišias.
Ten taip pat susirinko visi. Artimieji norėjo ta proga surengti pokylį, tačiau aš, sukeldamas šiokį tokį nepasitenkinimą ir pats to nenorėdamas, tvirtai pareiškiau: jokio pokylio ir jokių dovanų. Po pamaldų kolegijos vienuolės prie bažnyčios pastatė staliuką su keliais buteliais apelsinų sulčių, buvo vasara, labai karšta: išgėrėme po stiklinę, atsisveikinome ir išsiskirstėme namo.
Visada instinktyviai nepriimdavau pasaulietiškų pokylių ir švenčių, tas pats nutiks ir tada, kai mane paskirs jėzuitų provincijolu, ir kitais atvejais prieš tai ir po to. Pasiteisinant būtų galima daug tuščiai kalbėti, arba tiesiog ištarti paprastus ir tiesą atspindinčius žodžius: man nesinori. Juk aš nieko nelaimėjau, tiesiog pradėjau tarnybą.
Nuotraukoje – namuose pas mamą aštuntajame dešimtmetyje
Pamaldoms pasibaigus, vos nusivilkau liturginius drabužius, mama atsiklaupė priešais mane ir paprašė palaiminti. Šis gestas mane labai sujaudino. Prieš tą dieną ir po jos ji reguliariai mane lankė. Kai buvau teologijos studentas ir negalėjome išeiti iš kolegijos, į San Miguelį ir atgal dvi valandas važiuodavo autobusu, o kai vienam mano bendramoksliui iš Čilės iškilo sunkumų, mama jį priglaudė namuose. Ji buvo labai dosni moteris.
Močiutė Rosa švytėjo, ji nepaisė mano nusistatymo ir mažą dovanėlę įšventinimų proga vis tiek įteikė. Seneliai ją laikė paruošę mažiausiai šešerius metus, jeigu taip nutiktų, jog ir jiems, kaip jau mirusiam jų sūnui, nebūtų pavykę sulaukti to brangaus susitikimo. „Svarbiausias dalykas kunigui yra laikyti Mišias“, – vieną dieną, kai grįžau namo iš noviciato, man pasakė močiutė ir papasakojo apie motiną, kuri savo sūnui, besiruošiančiam būti įšventintam į kunigus, patarė: kiekvieną kartą laikyk Mišias taip, tarsi tai būtų pirmas ir paskutinis kartas.
Buvo supakavusi nedidelę dovanėlę – viatiko skrynutę ir indelį ligonių patepimo aliejui – bei pridėjusi laiškelį su tiksliais nurodymais, kad tie daiktai man būtų įteikti būtent tą dieną.
Tačiau pasibaigus Mišioms ji juos man įteikė pati. O senelis Giovanni buvo miręs prieš penkerius metus. Tą raštelį visada saugojau, močiutė jį parašė maišyta ispanų, kuria laisvai kalbėjo, bet rašė sunkiai, ir italų kalbomis:
Šią nuostabią dieną, kai savo pašvęstose rankose galėsi laikyti Kristų Išganytoją ir kai tau atsiveria privilegijuotas kelias į gilesnį apaštalavimą, tavo seneliai Rosa ir Chuanas, nors fiziškai toli, dvasiškai labai tau artimi šia kuklia, menkos materialinės, bet didžiulės dvasinės vertės dovana.
Telaimina tave Dievas Te Dievas tave haga santo* (* Padaro šventą – isp.)
Lygiai taip pat daugiau nei pusę amžiaus visada su savimi nešiojuosi jos dvasinį testamentą, kurį močiutė man įteikė per vienas Kalėdas, likus aštuoneriems metams iki savo mirties:
San Chustas 1966-12-25, Día de Navidad** (** Kalėdų diena – isp.).. Tegul šie mano anūkai, kuriems atidaviau geriausią savo širdies dalį, gyvena ilgai ir laimingai. Bet jei vieną dieną sielvartas, liga ar brangaus žmogaus netektis pripildys juos liūdesio, tegul jie visada prisimena, kad atodūsis prie tabernakulio, kur saugomas didžiausias ir garbingiausias Kankinys, ir žvilgsnis į Mariją kryžiaus papėdėje gali užlašinti balzamo ant giliausių ir skausmingiausių žaizdų.
Laikau jį savo brevijoriuje ir dažnai vis iš naujo perskaitau. Man jis – lyg malda.
Nuotraukoje – senelis Giovanni ir močiutė Rosa su paaugliu tėčiu
Paskutiniaisiais metais mano seneliai iš tėčio pusės daug iškentėjo. Močiutė turėjo draugių italių, jos lankydavosi vienos pas kitas ir siuvinėdavo. Kas mėnesį iš Italijos ateidavo žurnalas Mani di Fata* (*Fėjos rankos – it.), ir jos savo rankomis iš tiesų mokėjo kurti stebuklus. Senelis Giovanni retkarčiais eidavo žaisti rutuliais su kvartalo vyrais. Tačiau apskritai jiedu išgyveno didžiulę vienatvę, o jų gyvenime susipynė daugybė sunkumų, dramų ir pokyčių. Seneliai uždarė krautuvę ir atidarė kepyklą. Persikėlė gyventi pas mano tėvus į Rivadaviją. Netikėtai mirus tėčiui, jų vieninteliam sūnui, jie vėl grįžo gyventi vieni. Vėliau pardavė kepyklą ir perėmė kanceliarinių prekių parduotuvės San Giuseppe**(** Šventasis Juozapas – isp.). valdymą. Galiausiai jie abu apsigyveno italų ligoninėje: joje buvo keletas butų, nuomojamų pagyvenusiems žmonėms, kurie kartu gaudavo šiokias tokias slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugas. Senelis ten mirė. Kai tai nutiko ir močiutė Rosa taip pat tapo našle, ji vėl sugrįžo gyventi pas mamą. Tarp marčios ir uošvės dabar viskas klostėsi gerai, ir močiutė liks su mama iki pat galo.
Tik paskutinėmis dienomis prireikė ją paguldyti į San Camillo sanatoriją Kabalito kvartale.
Likau su ja iki pat pabaigos tą ankstyvą 1974 m. rugpjūčio 1 d. rytą. Ji dažnai mums, vaikams, sakydavo, kad „drobulė, į kurią įsupamas numirusio žmogaus kūnas, kišenių neturi“ ir kad niekada nėra mačiusi, jog laidotuvių procesiją lydėtų perkraustymo sunkvežimis: su savimi išsinešame tik tai, kuo dalijomės su kitais. Jai buvo suėję devyniasdešimt metų. Palaiminau ją. Jos veidas buvo ramus. Gražioje tarmiškoje poemoje Rassa nostrana** (**Mūsų padermė – Pjemonto dial.)., kurioje aprašoma pjemontiečių emigracija į Senąjį ir Naująjį Pasaulius, vienas po kito pasirodo daugybė personažų: mechanikai ir mūrininkai, kalnakasiai ir žemdirbiai, šviesiaplaukiai dangaus žydrumo akimis, energingi darbštuoliai, kalnų žmonės plieniniais nervais ir linksmais įraudusiais veidais... Tačiau kai galvoju apie savo senelius, pirmiausia mintyse nuskamba paskutinio posmo aidas: „El pi dle volte na stagiun perdüa / o na frev o un malör del so mesté/ a j’incioda ant na tumba patanüa/ spersa ant un camp-sant foresté.“ „Kur kas dažniau prarastas derlius ar karštinė, arba darbo liga paguldo juos į pliką kapą, kažkur užjūrio kapinėse...“
Jų veidai – senelių ir mano tėvų veidai, tų, kurie augina savo vaikus, tų, kurie dirba, kad parneštų namo duonos, ligonių, pagyvenusių kunigų, kurie nešioja tiek daug žaizdų, taip pat ir tų, kurie tarnauja Viešpačiui, vienuolių, kurios triūsia slapta, – šypsenos man yra šventasis Bažnyčios, Dievo tautos, veidas. Bažnyčia yra visų žmonių namai, o ne maža koplyčia, kurioje telpa tik saujelė išrinktųjų.
