Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Kauno arkivyskupijos didžiojoje salėje, kur lapkričio 26-ąją į bendruomenės vakarą susirinko daugiau nei šimtas žmonių, tvyrojo ypatinga, švelniai į susitikimą kviečianti atmosfera. Lyg pati erdvė būtų išalkusi žmogiško artumo, o žmonės – vieni kitų širdžių. Gal todėl niekas neskubėjo ieškoti vietos kuo toliau nuo kitų; priešingai – sėdosi arti, tartum seniai išsiilgę bendrystės, kuri pastaraisiais metais dažnai išslysta iš rankų.
Po paskaitos apie Advento prasmę, kurią skaitė vyskupas Saulius Bužauskas, likusieji pinti Advento vainikų tarsi pasiliko pinti ne tik šakelių, bet ir savųjų troškimų, savosios šviesos. O išeidami dauguma sakė tą patį – kad čia, tarp paprastų eglišakių ir žmonių šypsenų, jie jautė Šventosios Dvasios prisilietimą. Jautė ramybę, kuri nėra iš šio pasaulio. Liudijo širdimi – Dievas čia buvo labai arti.
Vyskupo Sauliaus žodžiai buvo skirti širdies tylai: kalbėdamas vyskupas priminė, kad mes visi esame keleiviai – einantys per rūpesčius, džiaugsmus, praradimus ir atradimus į vienintelį tikslą – į dangų. Adventas yra laikas, kai tas kelias tampa aiškesnis, o ilgesys – gilesnis.
Violetinė spalva – susijungusi iš raudonos žemės ir mėlyno dangaus – simbolizuoja mus pačius: žemiškus, bet pašauktus į aukštybes. Adventu žemė ir dangus tarsi susipina; Dievas priartėja, kad žmogų pakeltų.
Vainiko ratas primena amžinybę – begalinį Dievo pažadą, kad mūsų gyvenimas neturi baigties, jei tik pasitikime Juo. Todėl ir vainikas žalias – kaip neužgesinamas gyvenimas, kurį duoda Dievas.
Žvakės šviesa plevena kaip mūsų troškimas – trapus, bet tikras. Kai ją uždegame, tartum sakome: Viešpatie, ateik. Į mano tamsą, į mano tylą, į mano laukimą.
Vyskupas Saulius priminė, kad Dievą sutinkame ne tik išoriniu grožiu, bet ir vidine šviesa. Mylėdami Dievą, garbiname Jį. Mylėdami artimą – atsiliepiame į Jo meilę. Ir tik taip pasiruošiame tikrajam susitikimui.
Adventą sudaro dvejopas ilgesys: iki gruodžio 17-osios Bažnyčia kviečia žvelgti į laikų pabaigos slėpinį – tą didįjį Jėzaus sugrįžimo pažadą. Už šio ilgesio slypi ne baimė, o džiaugsminga viltis: Jis tikrai ateis. O nuo gruodžio 17-osios iki Kalėdų mūsų žvilgsnis krypsta į Betliejaus prakartėlę – į Dievą, tapusį vaiku. Į Dievą, kuris pasirinko būti mažas, kad mes nebijotume Jo didybės. Tai du Advento takai, bet abu veda į tą pačią tiesą: jei laukiame Dievo, turime būti su Juo dabar – maldoje, santykyje, atleidime, gerume.
Floristės Neringos Paukštytės-Simovičės darbas taip pat tapo malda bei jos tęsiniu. Ji pasakojo apie visžalius augalus, kurie neišbyra – tarsi tikėjimas, kuris išlieka per visas audras. Kaip svarbu, sakė ji, vainiką pinti pagal laikrodžio rodyklę – tarsi žingsniuojant su laiku, kuris mus artina prie šventės.
Ji priminė, kad vainiką galima susikurti ir iš paprastų dalykų: iš senų laikraščių susukto pagrindo, samanų, kelių eglišakių, džiovinto apelsino griežinėlio. Maži, niekuo ypatingi daiktai, bet jie tampa ženklu. Nes Dievas dažnai ateina per mažus dalykus, per kasdienybės šypseną, per tylų žvilgsnį, per trupinį šviesos.
Advento vainikas – tylus kelrodis, jis nėra tik dekoracija ant stalo. Tai vidinio laukimo ženklas. Jis primena, kad žmogaus širdis sukurta dangaus, o žemėje gyvena tik tol, kol užsidega ilgesiu.
Kiekviena žvakė – kaip vienas mūsų širdies žingsnis.
Kiekviena savaitė – kaip dar vienas atsivėrimas Dievo artumui.
Kiekvienas maldos atodūsis – lyg tylus šnabždesys:
Viešpatie, ateik. Laukiu Tavęs. Ilgiuosi Tavęs.
Tą vakarą žmonės išėjo namo nešini vainikais ir gilesne širdies ramybe. O kai kurių akys spindėjo taip, lyg būtų vėl atradusios mažą, ilgai pamestą žiburėlį savyje.
Ir galbūt būtent to šiandien labiausiai reikia pasauliui – ne triukšmo, bet tylaus laukimo, ne gausos, bet vidinės šviesos, ne skubėjimo, bet ilgėjimosi, kuris veda žmogų į Dievą.
Tegu kiekvienas Advento vainikas tampa mums tylus, žalias, gyvas priminimas: dangus artėja. Ir Dievas ateina.
Ir tegu mūsų širdys mokosi Jį pasitikti – su meile, su viltimi ir su ta šviesa, kuri niekada neužges.
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus darbuotojai bei miesto misijų savanoriai džiaugėsi pavykusia idėja žmonėms duoti galimybę sustoti prie kvapnios arbatos puodelio ir pasiruošti artėjančioms šventėms drauge. Kaip sakė šio skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, tai tik dar vienas būdas mums drauge artėti prie Kristaus! Bei pakvietė visus dar sykį susitikti gruodžio 17 d. bendruomenės vakare, kuriame daugiausiai dėmesio skirsime kitam svarbiam elementui – Kūčių vakarienei.
Joana Cironkaitė,
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus koordinatorė
