Nuotrauka – Gabrielės Plerpaitės
Nauja pradžia
Nauja pradžia – taip galime pavadinti liturginį laikotarpį, pavadintą Adventu. Pats žodis „Adventas“ kyla iš lotyniškojo „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. Koks tai laikas, į ką jis mus kviečia? Adventas primena žmonijos ilgesį laukiant Mesijo atėjimo. Apie jo apsilankymo laiką yra ne kartą skelbę Senojo Testamento pranašai. Apie tai mums kalbėjo ir šiandien pirmajame skaitinyje nuskambėję pranašo Izaijo žodžiai: „Ateityje įvyks – Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui <...> jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas“ (Iz 2, 2–4).
Adventas yra laukimo ir pasirengimo šventoms Kalėdoms – Jėzaus Kristaus Gimimui – laikas. Advento metu skamba Evangelijos raginimas budėti ir būti pasirengus Viešpaties atėjimui (plg. Mt 24, 44). Budėjimas yra krikščionio gyvenimo būdas. Naujai prasidėjęs liturginis ciklas mums primena, kad esame Bažnyčia, keliaujanti laike, kuriame vis naujai išgyvename Viešpaties slėpinius. Naujai nuskamba mūsų Viešpaties kvietimas sekti paskui Jį, naujai atsiskleidžia Jėzaus mums palikti pamokymai, vėl naujai įsijaučiame į Jo gyvenimo įvykius. Budėti reiškia jausti Viešpatį savo mintyse ir širdyje. Kai tėvai laukia į namus sugrįžtančių vaikų, jie apie juos galvoja ir jau dabar džiaugiasi būsimo susitikimo akimirka. Taip yra ir su mūsų Viešpaties laukimu. Kas Jį myli, tas Jo laukia ir ilgisi. Kas budi, tas jau dabar patiria Viešpaties artumą. Galėtume tarti, kad Advento laikas turi kažką, kas apibūdina visą mūsų gyvenimą. Mes esame nuolat kviečiami laukti ateinančio Kristaus. O tai reiškia būti pasiruošus stoti į Dievo akivaizdą.
Prasidėję nauji liturginiai metai yra kvietimas atsinaujinti, kvietimas į naują pradžią. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams mus kviečia atpažinti šio laiko reikšmę: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego.<...> Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 11–12). Tai galimybė naujiems pasiryžimams, proga apmąstyti, ką savo gyvenime turime keisti. Pranašas Izaijas mus ragina: „Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 5). Tai kvietimas atnaujinti savo gyvenimą Dievo malone. O ji kiekvienam iš mūsų paruošta, jei mes rimtai priimame Jėzaus kvietimą „būti pasirengus“.
Brangūs broliai ir seserys, miela Kauno arkivyskupijos bendruomene,
šiandien, pirmąjį Advento sekmadienį, pradedame ne tik naujus liturginius metus, bet ir ypatingą malonės laiką mūsų vietinei Bažnyčiai. Su dėkingumu Dievui pradedame minėti 100 metų jubiliejų, kai 1926 metais popiežiaus Pijaus XI sprendimu buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, įsteigta Kauno arkivyskupija. Tad ateinantys 2026-ieji žymi svarbią progą mūsų arkivyskupijos bei seseriškų Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio vyskupijų gyvenime. Su dėkingumu Dievui prisimename palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC, kuris pagelbėjo popiežiui rengiant šio naujo pertvarkymo projektą. Tai buvo atsiliepimas į to meto veržliai besikuriančios mūsų Tėvynės ir Bažnyčios bendruomenės stiprėjimą, padėjęs pagrindus tolesniam jos gyvavimui. Vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacijos laikotarpis buvo pažymėtas kančios, trėmimų ir persekiojimo kryžiumi. Viešpačiui dėkojame už mūsų arkivyskupijoje gyvenusių Dievo tarnaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Adelės Dirsytės tikėjimo liudijimą. Ateistinė ideologija grasino sugriauti Bažnyčios ištikimybę Kristui. Tačiau mūsų brolių ir seserų tikėjimas, išlaikęs išbandymų dramą, nutiesė kelią į tautos ir Bažnyčios atgimimo stebuklą – 1990 metais atkurtą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartu su visa tauta atgimusi Bažnyčia Lietuvoje atnaujino bažnytines struktūras, bendruomenes, sielovados ir evangelizacijos projektus. Kauno arkivyskupijoje buvo surengtas Lietuvos antrasis Eucharistinis kongresas, sušauktas Kauno arkivyskupijos antrasis Sinodas. Kauno Santakoje Šv. Mišias aukojo Lietuvą aplankę popiežiai šv. Jonas Paulius II ir Pranciškus.
Šie istoriniai įvykiai ne tik sutvirtino mūsų krašto Bažnyčią ir Kauno arkivyskupiją, bet ir vėl naujai priminė, kad Kristaus šviesa nesiliauja švietusi Bažnyčios istorijoje. Visa tai liudija nuostabią viltį – Dievo malonė neapleidžia savo tautos. Tai mums nuolat priminė šiais metais švenčiamas Visuotinės Bažnyčios jubiliejus, kurio šūkis – Vilties piligrimai.
Arkivyskupijos įsteigimo sukaktis ragina mus atsigręžti į savo ištakas, dėkoti už nuveiktus darbus ir atnaujinti troškimą dar uoliau liudyti Kristų šiandien. Adventas yra pradžios laikas. Visuotinės Bažnyčios Jubiliejus, kurį minime šiais 2025 metais, tarsi palydi mus į naują pradžią – ne tik liturginių metų, bet ir mūsų arkivyskupijos gyvavimo 100 metų jubiliejų. Tegul vėl naujai nuskamba didžiojo pranašo šv. Jono Krikštytojo, Kauno arkivyskupijos globėjo, kvietimas: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Jis skamba viso Advento metu ir kviečia mus šiais Jubiliejiniais Kauno arkivyskupijoje metais leisti Dievui atnaujinti mūsų širdis, bendruomenes ir misiją.
Visus jus — šeimas, jaunimą, vyresniuosius, kunigus, diakonus, pašvęstojo gyvenimo brolius ir seseris — kviečiu šią sukaktį sutikti ne vien kaip istorinį prisiminimą, bet kaip malonės progą naujai pradžiai. Tegul Jubiliejus įkvepia mus:
• sustiprinti meilę Kristui ir Jo sužadėtinei Bažnyčiai,
• drąsiau liudyti tikėjimą mūsų visuomenėje,
• auginti vienybę, atjautą ir tarpusavio supratimą,
• atrasti tylos, maldos ir gyvos draugystės su Kristumi grožį.
Melskime, kad Šventoji Dvasia, kuri prieš šimtą metų lydėjo mūsų arkivyskupijos gimimą, šiandien atnaujintų mus taip pat galingai, kaip anuomet!
Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Dievo Motina, telydi mus visame Jubiliejaus kelyje!
Tebūna šis Jubiliejaus šventimas nauja pradžia Kauno arkivyskupijoje, o svarbiausia – mūsų širdyse susitinkant Kristų – mūsų viltį!
+Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas metropolitas
