Gegužės 2 d. Kauno Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) parapijoje vyko arkivyskupijos Kauno I dekanato parapijų klebonų ir bažnyčios rektorių konferencija „Konstitucijos apie liturgiją pagrindiniai klausimai“.
Jos pradžioje dekanas mons. Vytautas Grigaravičius pakvietė brolius kunigus kartu melstis Valandų liturgiją. Paskui žodį tarė dekanato dvasios tėvas Severinas Holocher OFM. Tėvas Severinas OFM pristatė brolį Raimundą, kuris darbuosis Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) rektorato pastoracijoje. Dvasios tėvas pamąstymui pateikė maldą bei meditaciją, skirtą Švč. M. Marijai, įvardindamas ją kaip Jėzaus „tabernaculum“, „rūbu“, „tarnaite“, „motina“, bei palinkėjo visiems Dievo palaiminto gegužės mėnesio.
Vėliau mons. V. Grigaravičius pristatė antrosios konferencijos temą ir pakvietė kun. relig. m. mgr. teol. lic. Artūrą Kazlauską vesti konferenciją ir toliau tęsti dvasininkų supažindinimą su Vatikano II Susirinkimo dokumentais. Kun. A. Kazlauskas iš pradžių priminė kunigams pirmosios konferencijos, kuri buvo skirta Vatikano II Susirinkimo konstitucijai apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, mintis.
„Visi Bažnyčios tėvai pažinojo Tridentinę liturgiją. Beveik vienbalsiai ji buvo priimta Susirinkime. Liturginė reforma buvo visos Bažnyčios sprendimas, noras. Šių laikų popiežiaus Benedikto XVI knyga „Liturgijos dvasia“ taip pat krikščioniškame pasaulyje buvo priimta nevienareikšmiškai, netgi protestuojant. Mūsų problema, kad mes kartais mintis perskaitome, bet nesugebame įsigilinti“, – kalbėjo prelegentas.
Vėliau jis palietė kunigo santykio su vyskupu temą. „Kunigas savo dvasingumą supranta iš santykio su vyskupu. Jis yra priklausomas nuo vyskupo. Kunigas reprezentuoja, atstovauja jam savo tarnystėje. Štai kodėl būtinas tiesioginis ryšys. Anksčiau Bažnyčia buvo suprantama tarsi piramidė, kurios viršuje yra Dievas. Vatikano II Susirinkimas norėjo atskleisti savitą pasauliečių tapatumą, bet dvasininko pareigų neperimti,“ – kalbėjo prelegentas.
Kun. A. Kazlauskas lygino Rytų apeigų liturginius tekstus su Lotynų apeigų tekstais, sakydamas: „Rytų apeigų liturgijos maldos ilgos. Mūsų liturgijos tekstai sąmoningai trumpi, jose daug prasmės. Nelieka reikšmės pridėti ką nors nuo savęs, išreikšti asmeniškumus liturgijoje. Tiek Rytų, tiek Vakarų liturgija atspindi susiformavusias per eilę metų kultūros išraiškas, mentalitetą, vidinį turtą. Graikų kultūroje nebuvo kunigo vaidmens, todėl dievus vaidino aktoriai.“
Vėliau pranešime kalbėta apie homilijos reikšmę liturgijai, įprasmintą Vatikano II Susirinkimo liturginėje konstitucijoje Sacrosanctum Concilium.
„Homilija turi tris šaltinius: Šv. Raštą, liturginį tekstą ir liturginės šventės minėjimą. Homilija turi sulaužyti duoną ir padalyti kitiems. Įžangos ir komunijos maldos leidžia tikintiesiems įeiti į liturgiją. Judėjimas Movimento liturgico „restauravo“ homiliją, ją atrado ir sugrąžino į liturgiją. Tridento Susirinkimas rekomendavo sakyti pamokslą apie moralę po liturgijos. Vatikano II Susirinkimas sugrąžina homiliją į liturgiją, padaro ją neatsiejama liturgijos dalimi. Ji neturi „išsišokti“ iš bendro liturgijos konteksto, negali užimti didesnę liturgijos dalį. Homilija – tai tarsi bičiuliškas familiarus pasišnekėjimas tarp bičiulių. Neturime teisės pridėti liturgijoje savo charizmatinių maldų, interpretacijų“, – kalbėjo prelegentas.
Kalbėdamas apie atnašavimą Eucharistijoje, liturgijos vadovo vietą, vyskupo misiją, aktualiai pristatydamas netinkamus pavyzdžius, kun. A. Kazlauskas sakė: „Ne celebrantas kunigas turi atnešti atnašas – aukoti, bet Dievo tauta, jos atstovai, diakonas, koncelebrantai kunigai arba pasauliečiai. Aukojimas yra atnešimas ne Dievui, bet Bažnyčiai. Auka įvyksta po Pakylėjimo maldų. Lietuvių kalbos netinkami terminai, jų vertimai yra giliai įsišakniję mūsų tradicijoje. Vadovo liturgijoje vieta atrasta iš naujo Vatikano II Susirinkimo dėka. Vadovo vieta – tai ženklas, kad vadovauja Kristus. Kunigo rūbai reprezentuoja Kristų. Kunigas reprezentuoja vyskupą, jam atstovauja. Vyskupas veikia liturgijoje asmeniškai arba per kunigą. Liturgijoje paminime vyskupo tarnystę, bet ne titulą. Kai persikeliame į kitą vyskupiją, minime vietos vyskupą, liturgijoje jį reprezentuojame.“
Konferenciją prelegentas baigė primindamas tylos akcentus liturgijoje.
Mons. Vytautas Grigaravičius padėkojo kun. relig. m. mgr. teol. lic. Artūrui Kazlauskui ir pristatė dekanato aktualijas: Kauno arkikatedros bazilikos 600 m. jubiliejaus šventimą bei artėjančias Lietuvos jaunimo dienas 2013.
Posėdis baigėsi bendra malda ir pietumis parapijos patalpose.
