KAUNO ARKIKATEDROS 600 metų JUBILIEJAUS PAMINĖJIMAS: Valandų liturgijos iškilminga Vakarinė ir konferencija (2013 05 04)Fotografijos Marijos Stanulytės
Gegužės 4-osios šeštadienį Kaune pradėtas minėti arkikatedros 600 m. jubiliejus ir 20 metų sukaktis, kai ją ir kitas šventoves Lietuvoje, jos žmones aplankė 1993 m. rudenį viešėjęs pal. Jonas Paulius II. Kaune šia proga sulaukta į iškilmes atvykusio ypač garbingo svečio – popiežiaus ypatingojo pasiuntinio Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanisławo Dziwiszo, buvusio ilgamečio Jono Pauliaus II asmeninio sekretoriaus (popiežiaus Pranciškaus laiškas šia proga >>). Ypatingąjį pasiuntinį lydėjo popiežiškosios delegacijos nariai prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir mons. Artūras Jagelavičius.
Vidudienį Vilniaus oro uoste kardinolą Stanisławą Dziwiszą pasitiko apaštališkasis nuncijus Baltijos šalyse arkivyskupas Luigi Bonazzi, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Pirmąją iškilmių dieną surengtoje jubiliejaus paminėjimo konferencijoje kardinolas S. Dziwiszas skaitė pagrindinį pranešimą apie Jono Pauliaus II pontifikato sąsajas su Lietuva.
Valandų liturgijos iškilminga Vakarinė arkikatedroje
Jubiliejaus paminėjimas iki minėtosios konferencijos arkivyskupijos salėje pradėtas būsimų iškilmių dvasia jau alsavusioje arkikatedroje bazilikoje Valandų liturgijos iškilminga Vakarine. Giedojimui vadovavo kun. Vilius Sikorskis. Visus, atėjusius į arkikatedrą, šią valandą pašvęsti Dievui, Jam dėkoti ir Jį šlovinti kvietė arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas.
Jubiliejus – proga atsinaujinti
„Tu taip pat išrinktoji, tu renki tautą šlovinti Dievo darbų“, – sakė vysk. K. Kėvalas, pritaikydamas katedrai skelbtojo Dievo žodžio (1 Pt 2, 9–10) savo išrinktiesiems skirtus prakilnius apibūdinimus. Dievo Apvaizda lėmė, jog 1413 m. minėta kaip parapinė bažnyčia, šventovė per šešių šimtmečių istoriją išaugo į katedros, o vėliau – į didingą, arkikatedros titulą turinčią šventovę.
Pasak vysk. K. Kėvalo, ši šventovė – tarsi Nojaus arka, tarsi Sandoros palapinė, tabernakulis miesto vidury – Viešpats čia arti, čia spindi jo garbė. Tai slenkstis, pro kurį žengiama į Dievo karalystės tikrovę, o šis jubiliejus – tai proga atnaujinti širdis, dėkoti Dievui už šią šventovę, Dievo duotą kaip didžiausią dovaną.
Iškilmingas minėjimas arkivyskupijos konferencijų salėje
Vėliau iškilmių dalyviai rinkosi į arkivyskupijos salę konferencijoje prisiminti sudėtingos, į garbingą 600 metų sukaktį atėjusios Kauno arkikatedros istorijos, taip pat paminėti didžiojo Kristaus piligrimo pal. Jono Pauliaus II. Konferenciją vedė mons. Adolfas Grušas, šventinę nuotaiką skleidė merginų ansamblis „Pastoralė“ (vad. Nijolė Jautakienė) bei solistas Egidijus Bavikinas.
Konferencijos garbųjį prelegentą kardinolą Stanisławą Dziwiszą, nuncijų arkivyskupą Luigi Bonazzi, Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą, Kaišiadorių vyskupą Joną Ivanauską, LVK delegatą užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundą Putrimą, vyskupą Kęstutį Kėvalą, gausiai dalyvavusius kunigus, seseris vienuoles, visus dalyvius pasveikinęs arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ atkreipė dėmesį pasidžiaugdamas, jog arkikatedros jubiliejus sutampa su Žemaičių Krikšto, užbaigusio Lietuvos ir Europos įkrikščioninimą, 600 metų jubiliejumi.
Arkikatedros paveldas – tai žmonės
Arkikatedros didžiausias paveldas, pasak ganytojo, – tai žmonės, kurie per ilgus amžius joje meldė Dievo artumos ir globos. Ganytojas pasidalijo trumpu liudijimu apie gyvai įsiminusias jo paties maldos arkikatedroje akimirkas gūdžiuoju sovietmečiu mėginant įstoti į Kauno kunigų seminariją. Ir šiandien arkikatedroje, tarsi Horebo kalne, susitinkame su gyvuoju Dievu; didžiulis Dievo malonės įvykis buvo pal. Jono Pauliaus II apsilankymas joje. Arkivysk. S. Tamkevičius pakvietė intelektualiai ir dvasiškai praturtėti šioje konferencijoje minint įstabiąją šventovės istoriją ir jos jubiliejų.
Sveikinimo žodį taręs arkivysk. Luigi Bonazzi sakė, jog šios iškilmių dienos – tai tas laikas, kai Dievo šviesa spindi ypatingai. Nuncijus palinkėjo visiems pasiskonėti šių dienų šviesa, atsinaujinti dvasia, pabrėždamas, kaip miela ir brangu patirti kard. S. Dziwiszo, kuris tarnavo Bažnyčiai nuolat šalia pal. Jono Pauliaus II, liudijimą.
Dvasinio ir tautinio gyvenimo atrama
Istoriko žvilgsniu į turtingą arkikatedros praeitį savo pranešime pažvelgė profesorius Zigmuntas Kiaupa, VDU Senato pirmininkas, šių metų nacionalinės premijos laureatas.
„Lietuvoje yra nedaug tokią ilgą istoriją turinčių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo darinių, o Kauno arkikatedrai tarp jų tenka ypatinga padėtis“, – sakė prof. Z. Kiaupa, paminėdamas, jog bažnyčia buvo statoma, atnaujinama, pertvarkoma visus 6 jos gyvavimo šimtmečius, tačiau svarbiausi čia dirbę žmonės – tarnavę, statę, kūrę, kaupę, tyrinėję jos istoriją. Bene pirmąją Kauno Šv.Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios istorijos apybraižą parašė vyskupas Motiejus Valančius. Tikras bažnyčios ir parapijos tyrimų proveržis matomas pastaruoju metu.
Pabrėžęs, jog bažnyčios pastato statyba užtruko – baroko grožiu ji nušvito tik XVIII a. antrojoje pusėje, prof. Z. Kiaupa daugiau dėmesio skyrė šios bažnyčios telkiamai tikinčiųjų bendruomenei. Bažnyčia buvo jiems dvasinio gyvenimo atrama, jungiantis pradas. Kauno parapinė bažnyčia, jos kunigai buvo svarbus viso viešojo gyvenimo veiksnys. Arkikatedra gyveno vienu ritmu su tikinčiaisiais, su Lietuvos visuomene nuo pat valstybės įkūrimo 1918 m. Slogiausias jos istorijos laikotarpis – sovietmetis. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasak istoriko, prasidėjo naujas Lietuvos visuomenės ir Katalikų Bažnyčios gyvavimo tarpsnis. Kauno arkikatedra, nuo 1991 m. Kauno metropolijos svarbiausia šventovė, yra viena iš svarbiausių Kauno ir visos Lietuvos ne tik dvasinės traukos, bet ir visuomeninio, tautinio, valstybinio gyvenimo centrų (visą pranešimą skaityti čia >>).
Lietuva visuomet buvo Jono Pauliaus II maldoje ir širdyje
Išsamų pranešimą konferencijoje apie pal. Jono Pauliaus II sąsajas su Lietuva perskaitė visus lietuviškai katalikiškuoju „Garbė Jėzui Kristui“ pasveikinęs Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas Dziwiszas, išsakydamas savo džiaugsmą, jog antrą kartą galėjo apsilankyti Lietuvoje ir pirmą kartą viešai – žodžiais, subrandintais širdyje, – prabilti jam brangioje mūsų žemėje (lietuvišką vertimą skaitė prel. V. S. Vaičiūnas OFS).
Ypatingasis popiežiaus pasiuntinys, per 40 tarnystės metų artimai pažinęs Joną Paulių II, sakė, jog Lietuva Karolio Wojtyłos širdžiai buvo artima jau nuo jaunystės, palankumas broliškai tautai gimė dar studijuojant, tai stiprino ir nuo seno artimi Lietuvos ryšiai su Krokuva, o aplankyti mūsų šalį jau kaip popiežiui buvo vienas karščiausių jo, kaip ganytojo, troškimų. Būdamas arkivyskupas ir kardinolas, Karolis Wojtyła aktyviai domėjosi Bažnyčios likimu sovietinėse respublikose, jį pasiekdavo ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – pasak S. Dziwiszo, nepaprastas tos epochos ir Bažnyčios likimo liudijimas.
„Argi tada kardinolas Krokuvos metropolitas galėjo pamanyti, kad praėjus eilei metų, jau kaip popiežius, Kauno vyskupu augziliaru paskirs drąsų „Kronikos“ pradininką ir redaktorių tėvą Sigitą Tamkevičių, ištikimą šventojo Ignaco Lojolos sūnų? Tam paskyrimui Šventasis Tėvas tada parinko gegužės 8 dieną, Šventojo Stanislovo, Krokuvos vyskupo ir kankinio, iškilmę. Praėjus penkeriems metams, o būtent 1996 metų gegužės 4 dieną, Jonas Paulius II vyskupą Tamkevičių paskyrė Kauno arkivyskupu metropolitu“, – šiltai kalbėjo ir sveikino Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių SJ dabartinis Krokuvos arkivyskupas S. Dziwiszas.
„Lietuva visuomet buvo Jono Pauliaus II maldoje ir širdyje“, – tvirtino garbingasis iškilmių svečias, primindamas gausius jo dėmesio ženklus Lietuvai: 1987 m. Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejų Romoje, palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikaciją, Lietuvos aplankymą 1993 m. rudenį, kai drąsino lietuvių tautą ir Bažnyčią atkurti tai, kas buvo sugriauta sovietinės sistemos, ir atsiliepti į naujus iššūkius, ir, žinoma, šiandienę jo pagalbą – iš dangaus – Bažnyčiai toliau einant tikėjimo, vilties ir meilės keliais (visą pranešimą skaityti čia >>).
Jonas Paulius II: tikras ir autentiškas
Kardinolas S. Dziwiszas mielai atsakė į konferencijos dalyvių klausimus, pasidalydamas gyvai patirtomis tarnavimo bendrystės su pal. Jonu Pauliumi II akimirkomis. Svečias papasakojo apie sukrečiančius išgyvenimus, kai buvo pasikėsinta į Jono Pauliaus II gyvybę, jo kilnumą atleidžiant piktadariui, pabrėžta jo nesitaikstymo su marksizmo, besikėsinusio pavergti žmogaus protą ir užkariauti visą pasaulį, politika. Jonas Paulius II apibūdintas kaip mistikas, maldos žmogus, tikras ir autentiškas, sykiu – nepaprastos ramybės, kurios nuolat sėmėsi iš įsiklausymo į Dievo valią (mėgstamiausia buvo malda Šventajai Dvasiai). Kardinolas S. Dziwiszas kaip gerąją žinią šių dienų pasauliui iškėlė Dievo gailestingumą, kurio apaštalais buvo šv. Faustina ir Jonas Paulius II, papasakojo apie Dievo Gailestingumo šventovę Lagievnikuose, kurią kasmet aplanko apie 2 mln. piligrimų.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
