Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį mūsų dėmesys sutelktas į Kristų Visatos Valdovą. Šventasis Raštas pristato mums Dovydą kaip Kristaus pirmavaizdį. Antroje Samuelio knygoje pasakojama, kaip visų Izraelio giminių atstovai nuvyko pas Dovydą ir pareiškė: „Štai mes esame tavo kūnas ir kraujas. <...> Tu būsi Izraelio karalius“ (2 Sam 5, 1–2).
Šiandien mes panašiai kreipiamės į Jėzų Kristų ir sakome: „Viešpatie, tu esi mūsų Karalius! Mes esame Tavo krauju išgelbėti.“ Kas yra tasai, kurį mes priimame kaip Visatos Valdovą? Apaštalas Paulius apie jį rašo: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 15–16). Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 3–4).
Taigi Jėzus Kristus yra ne tik Visatos, bet ir mūsų Valdovas ir Šviesa mūsų keliams. Per jį ne tik visa sukurta, bet jis paaukojo savo gyvybę, kad laimėtų mūsų meilę ir galėtume kreiptis į Dievą, sakydami: „Abba – Tėve“.
Šiandien užbaigiame švęsti Tikėjimo metus, skirtus padėkoti už Krikšto malonę ir pilniau atsiliepti į Jėzaus meilę. Ši paskutinė Tikėjimo metų diena tebūnie mūsų visų – dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – sąžinės sąskaitos diena, tarsi mūsų „vidinis auditas“, kurio metu galėtume susiorientuoti, ką pasiekėme ir ko dar reikia mūsų meilės pilnatvei.
Galėjo atsitikti, kad Tikėjimo metais dalyvavome vienoje kitoje religinėje šventėje, kaip antai Šiluvos atlaiduose, Lietuvos Jaunimo dienose ar kitur. Šios progos galėjo būti labai palaimingos, jei mes keitėmės į gera, jei mūsų santykis su Jėzumi tapo artimesnis. Tačiau šitai galėjo ir neįvykti.
Yra žmonių, kurie visą gyvenimą save laiko normaliais katalikais, bet iš tikrųjų tokie nėra. Nėra pilno tikėjimo, jeigu tikima į Dievą, bet nevertinama tikinčiųjų žmonių bendruomenė, nelankoma bažnyčia, beveik nesimeldžiama. Nėra tikėjimo, jei beveik nesinaudojama Atgailos sakramentu, jei sakoma, kad Bažnyčia nereikalinga, nes ir be jos galima tikėti į Dievą. Deja, be tikinčiųjų žmonių bendruomenės augti tikėjime sunkiai įmanoma.
Rimtas tikėjimas prasideda tuomet, kai žmogus, ką nors planuodamas, dirbdamas arba ko nors siekdamas, pradeda įsiklausyti, ką dėl to pasakytų Jėzus, kai maldoje pradeda dėkoti už gyvenimo ir tikėjimo dovaną, kai suklydęs junta būtinumą klaidą ištaisyti ir Dievo atsiprašyti. Tuomet tarp žmogaus ir Dievo atsiranda meilės santykis. Jis gali būti dar labai netobulas, bet jis jau egzistuoja. Stovėdami ant šio tikėjimo laiptelio, jau pradedame jausti, kad Jėzus yra tapęs mūsų gyvenimo bendrakeleiviu, draugu, kuris su kiekviena diena mums darosi vis svarbesnis.
Jeigu Tikėjimo metais toks santykis atsirado arba gal labiau sutvirtėjo, už tai dėkokime Dievui. Tačiau jei pastebėtume, kad darbų bei reikalų sūkuryje mes beveik arba visiškai neprisimename Jėzaus arba jį prisimename tik ištikus bėdai, tuomet tikėjimo kelionėje dar esame tik pirmaklasiai.
Tikėjimo kelionėje yra labai svarbi meilė. Jei nėra meilės, nėra ir tikėjimo. Šiandienėje Lietuvoje gąsdina ne prasti ekonominiai rodikliai, bet labiausiai kelia nerimą tarpusavio meilės, atlaidumo ir pagarbos vieni kitiems trūkumas. Jeigu žmogus nuolat nešioja širdyje piktumą ir nebando jo atsikratyti, jei jis negerbia šalia esančių žmonių, tuomet galima drąsiai mąstyti, kad tokiame žmoguje tikriausiai nebelikę ir tikėjimo. Apie meilę Dievui galime kalbėti tik tuomet, kai ją bandome rodyti konkrečiam šalia mūsų esančiam žmogui.
Lietuvos vyskupai 2014 metus paskelbė Šeimos metais. Iš tikrųjų, šeima yra tikėjimo lopšys, kurį turime labai branginti. Dauguma mūsų tikėjimo pradmenis esame gavę ne kur kitur, o savo šeimoje. Ypač turime būti dėkingi, jei turėjome gerą tėvų tikėjimo pavyzdį. Tačiau mūsų laikais dažnai šeima nebėra tikėjimo lopšys, dažniau – karstas. Tai atsitinka visais atvejais, kai šeimoje būna pastatytas altorius kokiam nors stabui – pinigui, alkoholiui arba egoizmui. Tikras tikėjimas su stabais neturi nieko bendro. Dėl to per visą Senąjį Testamentą matome negailestingą kovą su stabais. Panaši kova turėtų vykti kiekvieno mūsų sieloje, nes stabai labai atkakliai lenda į mūsų dvasines šventoves.
Mišių pabaigoje parapijų, mokyklų, vienuolijų ir bažnytinių institucijų atstovams įteiksiu simbolinį tikėjimo ženklą ir drauge siuntimą nešti tikėjimo šviesą į tolimiausias ir, galbūt, labiausiai užmirštas arkivyskupijos vietas bei širdis, ypač nešti tikėjimą į mūsų šeimų židinius. Šią misiją turi atlikti ne tik vyskupas, bet prie jos turi prisidėti kiekvienas, kuris asmeniškai yra patyręs Dievo meilę. Krikščionis – tai tas, kuris dalijasi Dievo dovanomis, o tikėjimas yra pati didžiausioji Dievo dovana.
