Rekolekcijos dekanatų Šeimos centrų savanorių šeimoms (2013 11 29–12 01)
Lapkričio 29 – gruodžio 1 d. Kaune, Pranciškonų vienuolyne, vyko rekolekcijos arkivyskupijos dekanatų Šeimos centrų savanorių šeimoms. Į jas susirinko savanoriai iš visų arkivyskupijos dekanatų. Čia susitiko net keturios kartos: nuo garbaus amžiaus dalyvių, besidarbuojančių Šeimos centruose per dvidešimt metų, iki būsimųjų savanorių, dar tik kelių mėnesių kūdikėlių. Visus pradžiugino žinia, kad gruodžio 1 d., pirmąjį Advento sekmadienį, Lietuvos vyskupai naujus bažnytinius metus paskelbė Šeimos metais.
Dalyviai apsistojo šalia Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios įrengtuose Svečių namuose „Domus Pacis“. Šiuose taikos ir ramybės namuose tris dienas netilo vaikų klegesys. Anot brolių pranciškonų, tai buvo savotiškas išbandymas, nes šeimų rekolekcijos vienuolyno patalpose vyko pirmą kartą. Tiek vaikų keliamo šurmulio jiems dar neteko girdėti.
Penktadienio vakarą visus asmeniškai pasveikino tėvas Severinas Holocher OFM. Kartu pavakarieniavę dalyviai susirinko vienuolyno koplyčioje ir iki vėlaus vakaro adoravo Švč. Sakramentą.
Šeštadienį Indrės ir Ramūno Aušrotų šeima pasidalijo patirtimi ir žiniomis tema „Klusnumas šeimoje“. „Šeima nėra firma, kurioje daroma karjera“, – kalbėjo Ramūnas ir Indrė. Jie paragino visada žiūrėti į Švč. Mergelę Mariją, kuri pirmiausia klausėsi, tada išgirdo, po to pasitikėjo ir galiausiai pakluso. Po susitikimo šeimos turėjo asmeninį laiką mąstymui ir išpažintims. Kadangi veikė ir „Vaikų tarnybėlė“, tėveliai galėjo šiek tiek laiko skirti sau ir vienas kitam. Norintieji spėjo dalyvauti ekskursijoje po Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, kurią vedė brolis Rolandas. Vyresnieji vaikai aplankė netoliese įsikūrusius Ryšių bei Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, o kai kas spėjo pasigėrėti Kalėdine eglute, kuri šiemet „aprengta“ šiltu megztu drabužiu ir pretenduoja patekti į Guinnesso rekordų knygą. Aišku, tai labiausiai pradžiugino mažuosius rekolekcijų dalyvius.
Po pietų vyko susitikimas su kunigu Juozu Fakėjavu. Jis pasidalijo savo sentencijomis apie laisvę, blogį, kančią, kurios skatino pamąstyti ir palietė susirinkusiųjų širdis. Vėliau vienuolyno koplyčioje kunigas J. Fakėjavas aukojo šv. Mišias už rekolekcijų dalyvius.
Po bendros vakarienės liaudies menininkė Vilija Ratautienė supažindino su tradiciniu lietuviškų juostų audimu ir įvairiomis audimo technologijomis. Daug džiaugsmo vaikams suteikė draugystės apyrankės pynimas kartu su tėveliais, o integraciniai šokiai patiko ir vyriausiems dalyviams. Šeštadienio vakaras baigėsi Švč. Sakramento adoracija vienuolyno koplyčioje. Kadangi vaikai po įtemptos dienos užmigo greičiau, suaugusieji galėjo nors trumpam stabtelėti ir tyloje pabandyti išgirsti, ką kalba Viešpats.
Sekmadienio rytas prasidėjo bendra malda: dalyviai dėkojo Dievui už buvimą kartu, meldėsi už artimuosius ir tuos, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti. Po bendrų pusryčių vyko susitikimas su Šeimos centrų įkūrėja ir palaikytoja, VDU dėstytoja doc. dr. Nijole Liobikiene. Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti atsakymus į jiems rūpimus, aktualius ir skaudžius klausimus, ne tik asmeniškus, bet ir iškylančius rengiant sužadėtinius Santuokai: kodėl meilė nublanksta? Kaip stiprinti Santuoką? Kokie netradicinės šeimos ypatumai? Ką reiškia pagarba vaikui? Kaip pristatyti krikščioniškąsias vertybes šių dienų sekuliariai visuomenei?
„Santuokos pradžioje užsidedame rožinius akinius. Tačiau meilė yra dinamiška – ji nuolat kinta. Meilė yra kelionė. Žmogus yra ne tik iš dvasios, bet ir iš kūno, todėl nereikia pamiršti žavėti, nuolat atgaivinti romantiškus jausmus. Santuoka žavi ir po 30 metų – todėl, kad tada meilė yra brandi“, – kalbėjo N. Liobikienė. Taip pat ji priminė neretai pamirštamus septynis labdaringus darbus sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusįjį paguosti ir kt. Kad patrauktų kitus, krikščionybė turi „kvepėti“, šeimos turi liudyti savo gyvenimu.
Sekmadienio šv. Mišias rekolekcijų dalyviams aukojo tėvas Severinas Holocher OFM. Homilijos metu perskaitė Lietuvos vyskupų laišką „Šeima – tikėjimo vartai“, skirtą prasidedantiems Šeimos metams. Nors per šv. Mišias nepavyko išvengti vaikų šurmulio, susirinkusieji išgyveno bendruomeniškumą ir Dievo artumą, priimdami Eucharistiją. Po šv. Mišių rekolekcijų dalyviai pasidalijo įspūdžiais, visus palaimino tėvas Severinas. Po bendrų pietų išskubėjo namo su viltimi sutikti šv. Kalėdas šiek tiek geresni.
Šias rekolekcijas parėmė Vokietijos katalikų solidarumo akcija Renovabis ir privatus Vokietijos fondas.
