Gruodžio 10 d. Kaune, pilnutėlėje Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje, viešą paskaitą „Mokslas ir religija. Didieji klausimai“ skaitė VDU Katalikų teologijos kvietimu Lietuvoje viešintis Oksfordo universiteto profesorius Alisteris E. McGrathas – vienas žymiausių šių laikų teologų, teologijos istorikas, populiarių knygų apie mokslą ir religiją, teologiją bei rašytoją C. S. Lewisą autorius, krikščionybės apologetas. Prieš šią viešnagę pasirodė jau antroji jo knyga Lietuvoje, tai „Mokslas ir religija. Naujasis įvadas“ (leidykla „Vox altera“, kuri 2012 m. yra išleidusi ir pirmąją Alisterio E. McGratho knygą „Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“).
„Tai šventė intelektui, neabejotinai būsime jo įkvėpti“, – sakė VDU KTF dekanas dr. Benas Ulevičius, garbųjį svečią, beje, ir molekulinės biologijos daktarą bei buvusį ateistą, o šiandien garsų teologą ir Anglikonų Bažnyčios dvasininką, pristatydamas gausiai dėstytojų ir studentų, mokytojų ir moksleivių auditorijai.
Svečias pasidžiaugė šio susitikimo proga kalbėti apie didžiuosius mokslo ir tikėjimo klausimus. Jie kai kam atrodo esantys mirtinoje priešpriešoje, kiti tiki geranoriško bei vaisingo tikėjimo ir mokslo dialogo galimybe. Prof. Alisteris E. McGrathas sakė, jog gamtos mokslai jį labai sudomino, kai būdamas devynerių metų buvo priblokštas dangaus grožio naktį. Studijuodamas jis ir pats tikėjo, jog mokslas pašalina tikėjimą į Dievą, tačiau vėliau priėjo prie išvados, jog mokslas ir religija gali vienas kitą praturtinti.
Mokslas, kaip sakė svečias, tai ištisa didžiulė žmonijos tyrinėjimų istorija. Mokslininkai žino, jog gali įrodinėti tai, kas pagrįsta kruopščiais moksliniais tyrinėjimais. Tačiau mokslas, siekdamas aprašyti vykstančius procesus, nesprendžia tokių klausimų, kaip prasmė ar reikšmė. Mokslas lieka neutralus sprendžiant politinius, etinius nesutarimus, mokslui gresia pavojus, kai jį užgrobia fundamentalistai (taip pat ir religiniai). Tačiau mokslas nėra, kaip teigia naujieji ateistai, ir greitkelis į ateizmą, savyje mokslas yra neutralus ateizmo atžvilgiu.
Oksfordo universiteto profesorius atkreipė dėmesį, jog daugelis žmonių turi supaprastintą sampratą, esą mokslininkai visada iki galo įrodo savo teorijas. Be to, naujojo ateizmo rašytojai, pvz., R. Dawkinsas, teigia, kad ateizmas yra racionalu ir moksliška, o religija – iracionalu ir prietaringa. Tačiau ir moksle egzistuoja perskyra tarp pagrindimo ir įrodymo (griežta prasme įrodymai galimi tik logikoje ir matematikoje) ir tikėtinumo negalima laikyti įrodymu. Mokslininkai suteikia pagrindą manyti, jog kai kurie dalykai yra teisingi, tačiau jie patys turi būti pasirengę tuo suabejoti, kai atsiras naujų faktų. Juk, pasak A. E. McGratho, šiandien tikrovę matome kitaip, nei ji matyta ankstesniais amžiais, ir mokslas šiandien teigia kitaip, nei teigė prieš 100 metų; pvz., tik XX a. viduryje pripažinta, jog Visatos pradžia buvo „didysis sprogimas“. Mokslininkai daug dalykų laiko teisingais šiandien, nors žino, kad daug kas ateityje bus paneigta. Pvz., I. Newtonui įtarimą kėlė jo paties atrastas žemės traukos dėsnis, tačiau kitokių paaiškinimų tuo metu jis nerado. Prof. McGrathas čia pacitavo C. S. Lewisą, sakiusį, jog tiki religija kaip saule, kurios šviesoje mato visa kita. Krikščionybė gali nušviesti pasaulį, suteikdama tikrovei prasmę, sujungdama į visumą mokslo išskaidomas stebėjimui jos sritis. Mokslas išskiria dalykus, kad pamatytų, kaip jie veikia, o religija vėl suveda draugėn, kad įžvelgtų, kokią prasmę jie turi. Tikėjimas – žmogiškas būdas suteikti prasmę supančiam pasauliui.
Mokslas, kaip sakė svečias, negali pasakyti kas etiška, gera, o kas bloga, bet ar dėlto mes turėtume neieškoti gėrio? Ne, pabrėžė prof. McGrathas. Suvokdami, kad mokslas turi ribas ir negali šiandien nei ateityje negalės atsakyti į gyvenimo prasmės, vertybių klausimus, atsakymų ieškome kitur.
Ar mokslas ir religija tikrai yra priešai? Naujojo ateizmo atstovai teigia, jog žmonės painiojasi mokslo srityje dėl religijos dogmų įtakos, religija stabdo mokslo pažangą. Tai, pasak prof. McGratho, pribloškiantys teiginiai, kurie yra tapę stereotipai ir jau seniai neturi pagrindo (pvz., jau viduramžiais krikščionys mokslininkai pripažino, jog žemė yra apvali, o Darwino evoliucijos teorija nėra mokslo ir religijos nesutarimų šaltinis. Kita vertus, yra žinoma, kaip, pvz., žinomas ateistas rašytojas George’as Bernardas Shaw priešinosi skiepams nuo raupsų, atmetė kaip nieko neišmanančius apie mokslą žymius mokslininkus).
Taip, sakė mokslininkas ir teologas prof. McGrathas, egzistuoja įtampa tarp rimtų religinių mąstytojų ir rimtų mokslininkų, tačiau šiandien, labiau kaip niekada, matome ir dialogą, sąskambį, vieni kitų praturtinimo galimybę. Šiandien vis daugiau mokslininkų domisi religijos klausimais. „Metas judėti pirmyn anapus nuvainikuotų praeities konfliktų“, – sakė svečias.
Pasak jo, mokslas šiandien aiškina, jog Visata atsirado iš „didžiojo sprogimo“, niekur neminėdamas Dievo. Krikščionybė kalba apie Dievo sukurtą pasaulį, kuris yra kreipiamas į jam skirtą tikslą. Tačiau tai vienas kitą papildantys, o ne prieštaraujantys dalykai. Šiandien mokslas, kaip minėta pranešime, sako, jog Visata labai pritaikyta gyvybei atsirasti, žmogaus egzistencijai. Tai stipriai atliepia krikščioniškąjį mąstymą. Ir mokslas, ir religija turi daug ką vienas kitam pasakyti. Mokslinis racionalumas netenka egzistencinio pasitikėjimo, mokslas ir protas, kaip matyti šiandien, tik paviršius, neatskleidžiantis tikrovės gelmių. Krikščioniškasis tikėjimas tiesia naujus kelius „skaityti“ tikrovę egzistenciškai, giliai ir teisingai, kviečia matyti prigimtinę tvarką ir save pačius – pasak svečio, tikėjimas tikrovei yra tarsi saulės nušviestas kraštovaizdis.
Prof. Alisteris E. McGrathas, šiame susitikime atsakęs ir į akademinės bendruomenės klausimus, atkreipė dėmesį, jog religija, be kita, primena ir apie vertybes, kurių mokslas negali atrasti, bet pagal jas turėtume gyventi. Savo pranešimą svečias baigė pal. Jono Pauliaus II mintimi, kuri, pasak jo, geriausiai nusako mokslo ir religijos santykį: „Mokslas gali apvalyti religiją nuo klaidų ir prietarų. Religija gali apvalyti mokslą nuo klaidingo absoliuto. Kiekvienas gali vesti į pasaulį, kur abu galėtų klestėti.“
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
