Vakaras jaunimui „Mano gyvybė – mano reikalas?“ arkivyskupijos Jaunimo centre (2014 05 14)Fotografijos KAJC
Gegužės 14 d. arkivyskupijos Jaunimo centre įvyko paskutinis susitikimas jaunimui iš ciklo „Atvirai apie save ir kitus“. Jo tema „Mano gyvybė – mano reikalas. Galiu daryti, ką noriu. Ar tikrai?“ dalijosi doc. dr. Nijolė Liobikienė ir Lina Jakelė, dirbanti sielovadininke Kauno slaugos ligoninėje.
Vakaro pradžioje buvo kalbama apie dar negimusius vaikus, apie tai, nuo kada užsimezga gyvybė ir kad bet kokiu atveju reikia ją išsaugoti. Buvo pateikti pavyzdžiai sudėtingų atvejų, kurie dažnai realiai iškyla, kai moteris pastoja po išprievartavimo, kai motina serga kokia nors liga, kai šeimoje jau yra daug vaikų, o gyvenimo sąlygos sunkios ir iš anksto aišku, jog vaikutis gims neįgalus. Jauni žmonės buvo pakviesti pamąstyti, ar tai pateisinama, ar ne. Vėliau N. Liobikienė visiems leido palaikyti rankoje 12 savaičių negimusio kūdikio muliažą klausdama kiekvieno – ar tai jau yra žmogus, ar ne? Lietuvos įstatymai tokio kūdikio dar negina, tačiau aiškiai matosi, kad tai jau yra susiformavęs žmogus. Galiausiai visi pritarė, kad bet kokiu atveju negalime pateisinti aborto, tačiau turime palaikyti moterį, kuri yra toje situacijoje, suteikti jai pagalbą ir svarbiausia – ne teisti, bet turėti gailestingą širdį.
Vėliau buvo kalbama apie senus ir sergančius žmones, kurie, atrodo, nori kuo greičiau numirti, nes gyvena didelėje kančioje. Lina Jakelė pasakojo apie savo patirtis dirbant su ligoniais ir sakė, kad jei jų kančia nėra įprasminta, tada tikrai ji būna baisi. Tačiau per savo ilgo darbo patirtį pastebėjo, kad žmogaus giliausias troškimas yra pažinti ir būti pažintam. Lina dalijosi keliais atvejais, kai žmonės atrado savo kančios prasmę ir priartėjo prie Dievo, nebenorėdami numirti anksčiau laiko. Jauniesiems vakaro dalyviams buvo parodytas trumpas filmukas iš paliatyviosios slaugos namų.
Vakaras kaip visada baigėsi diskusija prie arbatos ir sausainių.
