Gegužės 26 d. Šventosios Dvasios parapijoje vyko Kauno I dekanato kunigų konferencija „Atgailos sakramento apeigos“. Konferencijoje dalyvavo šio dekanato parapijų klebonai, bažnyčių rektoriai ir kunigai. Konferencija prasidėjo Valandų liturgijos malda. Po maldos dekanas mons. Vytautas Grigaravičius pakvietė prelegentą teol. lic. kun. Artūrą Kazlauską pravesti konferencijos minėta tema.
Kun. A. Kazlauskas kvietė brolius kunigus dažniau pavartyti Romos Katalikų Bažnyčios apeigynus bei atrasti šių knygų dvasinius turtus. „Svetimų dievų garbinimas, žmogžudystė – tai nuodėmės, kurios atskirdavo nuo Bažnyčios. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais atsirado krikščionių, kurie atidėliodavo atgailą. Liturginiai metai pirmaisiais amžiais pasiūlydavo krikščionims viešą išpažintį Pelenų dieną kaip atgailos galimybę. Taip pat svarbūs buvo pasninkas ir geri darbai, sudedamosios gavėnios dalys. Aštuntajame amžiuje Airijoje vienuolių misionierių dėka išpopuliarėja piligrimystė. Airijoje krikščionys keliaudavo pas vienuolius ir atlikdavo išpažintį. Iki šešioliktojo amžiaus būta įvairių atgailos formų praktikų. Tridento Susirinkimas įteisino išpažintį kaip vienintelę atgailos formą. Tik kunigai gali atleisti nuodėmes. Tridento Susirinkimo tėvai suvienodina visą liturgiją, įteisindami tik ilgus amžius puoselėtas tradicijas, o kitas uždraudžia. Vatikano II Susirinkimo tėvai nutarė, kad turi būti peržiūrėtos atgailos apeigos, kurios galiojo nuo šešioliktojo amžiaus“,– sakė prelegentas.
Konferencijoje kun. A. Kazlauskas kalbėjo apie 2005 m. LVK išleistas „Atgailos apeigas“, skirtas švęsti Atgailą ir Sutaikinimą, išsamiai aptarė keturis šio apeigyno skyrius (apie vieno atgailaujančiojo sutaikinimą, daugelio atgailaujančiųjų sutaikinimą) ir priedus (atgailos maldų, sąžinės patikrinimo ir kt.).
Vėliau buvo išsamiai paaiškintos vieno atgailaujančiojo Sutaikinimo apeigos, pabrėžiant, jog labai svarbus atgailaujančiojo priėmimas ir šiltas pasveikinimas, žmogiškasis kontaktas, kuris pasitarnauja atgailos kokybei. Kunigas kviečia atgailaujantįjį pasitikėti Dievo gailestingumu, jei reikia, padeda penitentui atlikti visų nuodėmių išpažinimą. Kunigas, tiek kalbėdamas, tiek ir patardamas, turėtų atsižvelgti į atgailaujančiojo padėtį. Tada paskiria atgailą, kurią penitentas priima, gailėdamasis už nuodėmes ir siekdamas ištaisyti gyvenimo klaidas.
Konferencijos pabaigoje dvasininkai kartu su prelegentu aktyviai diskutavo įvairiais sielovadiniais klausimais, susijusiais su Atgailos sakramento šventimu.
Dekano mons. V. Grigaravičiaus pakviesti kunigai aptarė aktyvesnį ir šiltesnį tarpusavio bendravimą, jo galimybes ir formas, kad būtų išvengta pasyvumo, uždarumo. „Bendrystė dvasininkams yra vertybė, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių stokojame. Linkiu kiekvienam pamąstyti apie brolį kunigystėje, kuriam reikalinga pagalba, ir mėginti jam padėti“,– kalbėjo dekanas.
Posėdis baigtas bendra malda ir pietumis parapijos patalpose.
