Šiluvos Karaliene ir kunigų Motina, globok mūsų kunigus
Prie kryžiaus prikaltas Jėzus mylimą mokinį Joną pavedė savo motinos Marijos globai - „Štai tavo motina“ – „Štai tavo sūnus“. Nuo šio momento Marija tapo visų Jėzaus mokinių, ypač kunigų, motina.
Kunigo pašaukimas yra labai panašus į Marijos pašaukimą. Jos misija buvo nutiesti pasaulio Gelbėtojui kelią į šią žemę. Kunigo misija – nutiesti kelią, kad pas šį Gelbėtoją ateitų, kiek tai įmanoma, daugiau žmonių. Vyskupas skiria kunigą į labai konkrečią žmonių bendruomenę – parapiją, rektoratą, ligoninę, gimnaziją ar universitetą ir jam paveda rūpintis tos bendruomenės žmonėmis: patarnauti įtikėjusiems, rodyti kelią ieškantiems, belstis į neieškančiųjų širdis, daryti atgailą už klystančius ir už visus melstis. Iš tikrųjų, labai platūs kunigiškos tarnystės horizontai.
Kunigo misija yra sunki ne dėl celibato, kaip kai kas bando aiškinti. Tik seksualiniai maniakai mąsto, kad vyras negali gyventi celibate. Tik tikėjimo neturinčios kai kurios moterys dažniausiai kalba, kad reikia panaikinti celibatą. Kunigo misija yra sunki todėl, kad ji reikalauja labai daug pasišventimo ir nuolatinio savęs dalijimo. Gyvenimo ne sau, bet kitiems. Kunigo misija – visiškai pasišvęsti tarnystei Bažnyčioje, kuri yra jo šeima - ir motina, ir žmona, ir vaikai. Jei kunigas negyventų dėl kitų, jis pasmerktų save moraliniam nuosmukiui.
Menu kun. Antaną Šeškevičių SJ, su kuriuo artimai susipažinau, kai jis kalėjo Alytaus griežto režimo lageryje. Šį tą perduodavau, kad turėtų ką prisidėti prie kalinio košės, ir paimdavau iš jo laiškus bei rašinius, kurių lagerio tikrintojai nebūtų praleidę. Buvo gerų žmonių, kurie padėjo palaikyti šį ryšį. Sovietinė valdžia kun. Antaną teisė net tris kartus. Po pirmojo kalinimo jis negrįžo į Lietuvą, bet lankė šeimas Kazachstane ir joms tarnavo, teikdamas sakramentus ir aukodamas Mišias. Už šį uolų tarnavimą buvo nuteistas antrą kartą. Trečią kartą patalpino jį už grotų su didžiausiais nusikaltėliais už tai, kad mokė vaikus katekizmo. Anuomet tai buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, trukdančiu auklėti klusnius totalitarinės sistemos sraigtelius. Tikintis į Dievą žmogus tokiu sraigteliu negalėjo būti, nes žinojo, kad Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.
Kunigo misija yra sunki ne tik tuomet, kai Bažnyčia yra engiama, bet ir laisvės sąlygomis. Geras kunigas sėdi klebonijoje tik tuomet, kai reikia pasiruošti tarnystei ir pailsėti, kitu metu jis būna su žmonėmis. Juos lanko, su jais kalbasi ir atlieka bendruomenei reikalingus darbus; be abejo, ir meldžiasi. Dažnas kunigas aptarnauja kelias parapijas, kartais net tris, dažnai būdamas architektu, darbų vykdytoju ir paprastu darbininku.
Geras kunigas gyvena žmonių rūpesčiais ir reikalais. Jam ne vis tiek, ar jo ganomieji yra laimingi, ar ko nors stokojantys, ar jie susituokę, ar gyvena drauge be įsipareigojimo, ar rimtai rūpinasi savo išganymu ar tik per Velykas bei Kalėdas apsilanko bažnyčioje.
Piktoji dvasia žino, kad geras kunigas griauna jos planus, todėl nepalieka kunigo ramybėje panašiai, kaip nepaliko ramybėje net paties Viešpaties Jėzaus Kristaus. Viešpatį gundė duona, kai buvo alkanas, gundė valdžia, žadėdamas duoti pasaulio karalystes, gundė šio pasaulio garbe. Kunigas gundomas visiškai panašiai. Pirmiausia, gundomas sočiu gyvenimu, kuriam reikalingi pinigai. Vargas ganytojui ir jo kaimenei, jeigu pinigas koreguotų kunigo tarnystę. Į kunigo rankas patenkantys pinigas turi tarnauti ne kunigo asmeninei, bet Bažnyčios gerovei. Savaime suprantama, niekas nepasipiktins, jei kunigas bus tinkamai apsirengęs, pavalgęs ir turės priemonę pasiekti savo ganomuosius. Žmonės pagrįstai piktinasi tik pastebėdami neeilinę kunigo meilę mamonai.
Kunigas, tarnaudamas Dievo tautai, patiria daug paguodos ir džiaugsmo. Ne iškart jis pamato savo tarnavimo vaisius. Kartais po daugelio metų jam pasakoma: „Kunige, jūs manęs tikriausiai nepažįstate, bet man jūsų žodis jaunystėje buvo labai svarbus ir už tai esu labai dėkingas.“
Kunigą, kaip ir kiekvieną mirtingąjį, aplanko ne tik džiaugsmingi, bet ir skaudūs išgyvenimai, kai mato žmonių abejingumą dvasiniams dalykams, kai tarnystė matomai neneša laukiamų vaisių.
Be to, jei kunigas iki galo nepasišvenčia tikintiesiems, jis gali išgyventi ir vienatvę. Tuomet gundytojas, kaip ir daugeliui pasauliečių, siūlo išeitį – taurelę, kuri atrodo visiškai nekalta, bet kiek ji padaro žalos pačiam kunigui ir kiek papiktinimo sukelia Dievo tautoje.
Kunigas visuomet yra po didinamuoju stiklu. Dažnai tas stiklas dar būna kreivas ir net nežymios kunigo klaidos išpučiamos. Geriausiems Lietuvos kunigams yra primetamos kažkieno galbūt labai toli ir labai seniai padarytos nuodėmės. Tai gali būti kryžius, kurį Viešpats kviečia paimti ir nešti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Bažnyčios priešai supranta, kad vyskupo ir kunigo tarnystė yra svarbi ir todėl, norėdami eliminuoti jų įtaką, dažnai nesibodi bet kokių kaltinimų. Kuriami kunigus niekinantys klipai. Todėl tikinčiųjų solidarumas su savo kunigais yra labai reikalingas. Reikia remti visus kunigus ir tuos, kuriems nesiseka atlikti savo tarnystę. Ačiū visiems, kurie malda ir darbais remiate savo ganytojus.
Dėkoju jums, broliai kunigai, už labai reikalingą jūsų tarnystę. Tegu po kryžiumi stovėjusi Motina apglobia jus savo motiniška meile ir pats Viešpats testiprina, kad būtumėte nepavargstantys Evangelijos skelbėjai ir liudytojai
Kalbėdamas apie kunigo tarnystę, negaliu nepasakyti dėkingumo žodžio kunigų tėvams. Dažnas kunigas gali paliudyti, kad motina išmeldė jam kunigo pašaukimą, o tėvas palaikė jį pašaukimo kelyje.
Šiluvos Karaliene ir Kunigų Motina, globok mūsų kunigus ir pažadink mūsų dienoms reikalingų pašaukimų!
