Nuo Gimimo iki Golgotos
Šiluvoje praleidome devynias dienas apmąstydami Švč. Mergelės Marijos gyvenimą nuo Gimimo iki kryžiaus papėdės. Apie Dievo Motinos gimimą Šventajame Rašte nerandame nė žodžio. Bet tie žodžiai visiškai nereikalingi, nes kiekvieno žmogaus gimimas yra tik tiek brangus, kiek po jo būna meilės ir meile pažymėtų darbų. Dėl to Švč. M. Marijos Gimimo Mišiose skaitomas Evangelijos pasakojimas ne apie pačios Marijos, bet apie jos Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimą, ir nuo šio momento lydime Dievo Gimdytoją jos meilės kelyje, kuris per tobulą klusnumą Dievo valiai, per Betliejų, tremtį Egipte, vargingą gyvenimą Nazarete nuvingiuoja iki Kalvarijos kalno viršūnės.
Rugsėjo 15-ąją kontempliuojame Sopulingąją Dievo Motiną. Kauno arkikatedroje yra senas, žmonių labai mylimas Marijos Sopulingosios paveikslas, vaizduojantis Mariją, ant kelių laikančią ką tik nuo kryžiaus nuimtą jos Sūnų. Dievo Motinos skausmo sceną marmure įamžino ir Mikelandželas savo garsiojoje „Pietoje“. Meilė visuomet ryškiausiai šviečia išbandymų valandomis. Marijos gyvenimas kupinas tokių valandų. Ant savo rankų ji laiko ką tik vargingoje Betliejaus oloje gimusį Kūdikėlį. Marija neša savo Kūdikį paaukoti Dievui, nenujausdama, iki kur nuves šis paaukojimas. Senelis Simeonas praskleidžia paslapties šydą, pasakydamas, kad jos sielą pervers skausmo kalavijas. Marija spaudžia prie krūtinės Kūdikį, bėgdama į Egiptą ir, rodosi, jokia jėga negalės išplėšti ir nuskriausti jos Kūdikio. Su nerimu Motina stebi, kaip tautos vyresnieji jos Sūnui spendžia pinkles. Tačiau „Pietoje“ – Sopulingosios paveiksle matome užfiksuotą neginčijamai didžiausią Motinos meilę.
Per aštuonias Šiluvos atlaidų dienas matėme įvairiausių piligrimų, nuo vaikučių, jaunuolių iki žmonių su negalia, su ramentais ar invalidų vežimėliuose. Vieni atkeliavo į Šiluvą dar nepatyrę kryžiaus svorio, kiti – jau daug metų stovintys, kaip Marija, po savo kryžiumi. Iš vaiko lūpų išskrieję žodžiai: „Aš neturiu motinos“ ar el. paštu atsiųsta skausminga dejonė: ‚Aš jau penkiolika metų kenčiu ir man labai sunku“ liudija, kad daugeliui tenka susidurti su sunkiu kryžiumi. Lietuvoje tūkstantis savižudžių per metus taip pat liudija kančią, kurios nebuvo pajėgta pakelti. Be jokios abejonės, neturėta, į ką atsiremti.
Viena iš gausiausiai atvykusių piligrimų dienų Šiluvoje būna penktadienis – Ligonių diena. Vakare tą dieną būna pilnutėlė aikštė. O po vakaro Mišių – pilna Bazilika žmonių, dalyvaujančių Vidinio išgydymo pamaldose. Šie žmonės ateina su savo skausmu, gal su ilgai nešiojama kančia, dvasinėmis žaizdomis, kurias trokšta išsigydyti. Žmonės dažnai čia trokšta stebuklo. Trokšta daugiau, nei Sūnus padarė savo Motinai Marijai. Juk Jis leido savo Motinai stovėti po kryžiumi. O juk Jis, būdamas Dievo Sūnus, būtų galėjęs padaryti stebuklą, kad motinai nebūtų reikėję kentėti. Galėjo, bet nepadarė. Leido kančioje visu ryškumu sužibėti motinos meilei. Šia meile Marija švies per visą amžinybę. Be kančios jos meilė nebūtų pilnai subrendusi.
Pats didžiausias stebuklas, kurį Dievas padaro mūsų gyvenime, įvyksta tuomet, kai mes nebėgame nuo kryžiaus kaip nuo prakeikimo, bet priimame išbandymus, sunkumus, sutinkamą kančią ir Viešpaties remiami nešame juos iki gimimo amžinajam gyvenimui. Jeigu įvyksta šis stebuklas mūsų sieloje, tampame labiausiai panašūs į patį Jėzų Kristų, apie kurį apaštalas Paulius rašo: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <...> apiplėšė pats save <...> tapdamas panašus į žmones; <...> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino“ (Fil 2, 6–9).
Jeigu per šiuos Šilinių atlaidus pasisekė jums paaugti savo meile tiek, kad turėsite daugiau drąsos su savo kryžiumi eiti per gyvenimą, tuomet galite drąsiai pasakyti, jog patyrėte stebuklą, nes be ypatingos Dievo malonės šito padaryti neįmanoma.
Mes, krikščionys, nesame mazochistai, specialiai neieškome kančios ir kančia mums neteikia jokio malonumo. Tačiau mes visuomet prisimename, ką Mokytojas kalbėjo apie ištikimą sekimą Jo pėdomis: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tegu ima savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23).
Šiluvos Dievo Motina, padovanok mums stebuklą, kad sugebėtume išsižadėti perdėtos savęs meilės, kad nebūtume tik save mylintys egoistai ir kad nesibaidytume kryžiaus, kuris kokiu nors pavidalu iškils mūsų padangėje. Sopulingoji Motina, padėk suprasti, kas buvo svarbiausia Tavo gyvenime ir kas Tave išaukštino iki dangaus ir žemės Karalienės.
