Fotografijos Emilio Vasiliausko
Rugsėjo 25 d. Kaune atsisveikinta su A†A mons. Vytautu Sidaru, kurį, einantį 90-uosius metus, po staigios mirties Viešpats pasišaukė rugsėjo 23-iąją >>. Monsinjoro žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, kurioje 22-ejus metus tarnavo rektoriumi, sykiu ir Kauno seserų benediktinių kapelionu. Po šv. Mišių mons. Vytautas Sidaras buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Rugsėjo 25 dieną vidudienį gausus būrys dvasininkų, mirusiojo giminės, seserys benediktinės, Kauno kunigų seminarijos, VDU Katalikų teologijos fakulteto bei Šv. Mikalojaus (benediktinių) rektorato bendruomenės atsisveikino su tėvu Vytautu Sidaru, dėkodami Dievui už jo ištikimą 66-erių metų kunigystės kelią, melsdami naujų pašaukimų Lietuvai.
12 val. laidotuvių šv. Mišioms Šv. Mikalojaus bažnyčioje vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, apie 60 kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų (tarp jų ir Kaišiadorių vyskupijos, kurioje monsinjoras gimė, užaugo ir praleido dalį tarnystės metų, kai buvo įšventintas kunigu).
„Atrodo, tik vakar sveikinome ir dėkojome Dievui už mons. Vytauto kunigystės 65-erius metus (apie tai žr. >>). Šiandien vėl dėkojame Dievui už monsinjoro gyvenimą, už jo tarnystę Bažnyčioje 66 metus ir palydime į gerojo Tėvo namus. Jis visą gyvenimą apie šiuos namus mąstė, dėl jų pasirinko kunigystę, kad galėtų daugeliui parodyti saugų kelią pas dangaus Tėvą“, – sakė homilijoje arkivyskupas S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį, kad šis kunigas per visą savo sąmoningą gyvenimą ėjo tikro Kristaus sekėjo keliu – tuo, kurį nurodė Kristus savo Palaiminimais (plg. Mato evangelijos 5, 1–12).
Homilijoje buvo paminėta, jog mons. Vytautas seminarijos duris pravėrė 1943 metais, kai Antrasis pasaulinis karas Lietuvos ir Bažnyčios ateičiai nežadėjo nieko gero. Sovietinei valdžiai užsimojus perpus sumažinti Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičių nuo 300 iki 150, Vytautas buvo tarp pastarųjų, kuriuos 1948 metais skubėta įšventinti kunigais. Vėliau šis dvasininkas labai ištikimai tarnavo visus 66-erius metus. Jo gyvenime, pasak ganytojo, matomi gražiausi kunigiškos tarnystės vaisiai, kai dirbo klebonu, Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu, paskui Kauno kunigų seminarijos prefektu, vicerektoriumi, dėstytoju, profesoriumi, pastaruoju metu bažnyčios rektoriumi, vienuolyno kapelionu.
„Tarnauti žmonėms mons. Vytautui buvo didžiausias džiaugsmas. Gero, švelnaus, ramaus būdo kunigas kaip magnetas traukė žmones. Tačiau mons. Vytautas žmones traukė ne prie savęs, bet prie Dievo. Ne visiems šitaip pasiseka“, – sakė arkivyskupas, prisimindamas, jog mons. Vytautas buvo gerbiamas seminarijoje, tėviškas su klierikais. Jis tėviškai vedė visus, kurie buvo patikėti jo dvasinei globai, į visus žmones žvelgė Jėzaus akimis ir jautė už juos atsakomybę prieš Dievą.
„Palaimintieji romieji: jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Mes tikime, jog monsinjoras Vytautas paveldės dangų“, – sakė arkivyskupas, pabrėždamas, jog su dideliu skausmu tenka atsisveikinti su labai ištikimu Evangelijai kunigu (visą homiliją žr. >> ).
Prie kapo duobės Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje atsisveikinimo žodį pasakė seminarijos kurso draugas apašt. prot. jubil. Bronius Antanaitis. Garbusis dvasininkas dėkojo Dievui už Jo ištikimą tarną mons. Vytautą, prisiminė, kaip gražiai viso seminarijos kurso draugai kunigai (40) ir toliau vienas kitą palaikė po kunigystės šventimų, rengdavo susitikimus, melsdavosi vieni už kitus.
Atsisveikindamas su bičiuliu, kun. jubil. B. Antanaitis minėjo mons. Vytautą kaip žmogų, siekusį šventumo, kuris, jo paties žodžiais, pasiekiamas darbu ir malda. Buvo apdovanotas talentais, turėjo gražų balsą, bet tuo nesipuikavo ir visa skyrė Dievo garbei.
Savo kapeliono gedinčių seserų benediktinių vardu atsisveikinimo žodį pasakė Kauno seserų benediktinių priorė ses. Juozapa Valerija Strakšytė OSB. Ji iki pat paskutinio atodūsio vienuolyno kapelionu ir bažnyčios rektoriumi tarnavusį mons. Vytautą Sidarą minėjo kaip nuoširdų, kuklų ir nuolankų Bažnyčios tarną – toks jis išliks seserų benediktinių ir daugelio jį pažinojusių žmonių atmintyje. „Mums, seserims, jis bus autentiško atsidavimo, kuklumo ir susivaldymo pavyzdys“, – sakė benediktinių priorė, paminėdama, jog monsinjoras buvo daugelio mylimas nuodėmklausys, tikras Dievo gailestingumo apaštalas. Jis kiekvienam rasdavo stiprinantį žodį, buvo pelnęs ir mažųjų bažnyčios lankytojų, kurie čia rengdavosi Pirmajai Komunijai, meilę.
Daugiau foto žr. Kauno kunigų seminarijos tinklapyje >>
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
