Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Žemaičių Kalvarijoje minint Telšių vyskupo Jono Borutos SJ 70 metų jubiliejų (2014 10 12)
Paskelbta: 2014-10-16 08:32:52

 „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13)

Dievo žodis pasakoja apie žmonių pakvietimą į dangaus karalystę ir pastarųjų nenorą atsiliepti į šį kvietimą. Daugeliui žmonių yra artimesnė šios žemės karalystė ir jos reikalai. Jėzus labai tiksliai šitai įvardijo: „Vienas (nuėjo) lauko arti, kitas prekiauti, o kiti (karaliaus) tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė“ (Mt 22, 5–6).

Kai nieko nelaimėję, likę gyvi karaliaus tarnai sugrįžo, tuomet juos pasiuntė eiti į kryžkeles kviesti visų žmonių – gerų ir blogų – iš visų gyvenimo kryžkelių. Šis kvietimas buvo rezultatyvus – vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Kas yra tie pakviestieji iš kryžkelių? Mes visi. Mes, lietuviai, buvome paskutinieji Europoje, pakviesti į dangiškojo karaliaus vestuvių pokylį, nes buvome prisirišę prie savo stabų, kurie mums atrodė svarbesni už Jėzų Kristų. Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų minėjome 1987 metais, o Žemaitijoje Krikštas buvo užbaigtas tik po Žalgirio mūšio.

Dievo meilė ieško žmogaus ir kviečia jį, bet nedaro jam prievartos, nes mylėti gali tik visiškai laisvas žmogus. Dievas nori mus apvilkti vestuviniu malonės drabužiu, bet žmogus gali nenorėti. Prieš laisvą žmogaus valią net pats Dievas yra bejėgis, tačiau pakviestasis į vestuvių pokylį lieka išmestas už durų. Dievo žodis grėsmingai įspėja: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14).

Šiandien susirinkome į Žemaičių Kalvariją paminėti Žemaičių ganytojo vysk. Jono Borutos SJ 70 metų amžiaus jubiliejaus. Vyskupas Jonas priklauso tam iš kryžkelių į karaliaus vestuves pakviestųjų būriui. Dėkojame Dievui, kad jam rūpėjo užsivilkti vestuvių drabužį.

Iš vysk. Jono Borutos SJ 70 amžiaus metų vienuoliškam gyvenimui priklauso 33-eji, kunigo tarnystei – 32-eji, vyskupo tarnystei – 17-ka, Žemaitijos ganytojo pareigoms – 12 metų.

Tėvų namuose subrendo jo meilė Tėvynei ir Dievui. Įdomus sutapimas: tais pačiais 1962 metais, kai aš gavau kunigystės šventimus, 18 metų jaunuolis pasibeldė į Kauno kunigų seminarijos duris, bet jos liko uždaros. Tuo metu sovietinė valdžia filtravo stojančiuosius į seminariją kur kas smarkiau, nei tai buvo daroma tuojau po Stalino mirties.

Atrodė, kad jau nebėra galimybės siekti savo tikslo. Jaunuolis nenuleidžia rankų ir pradeda studijas Vilniaus universitete, po jų užsiima moksline veikla ir apsigina mokslinį laipsnį, tačiau širdis nenurimsta ir tebetraukia pasišvęsti Dievo tarnystei. Tuo metu Lietuvoje stipriau pradeda pūsti laisvės vėjai. 17 tūkstančių žmonių pasirašo Memorandumą, reikalaudami tikintiesiems elementarių teisių. Pradeda eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, fiksuojanti sovietinės sistemos daromus nusikaltimus Bažnyčiai ir žmonių teisėms. Lietuvoje subrendo mintis, kad nėra geresnio būdo pralaužti sovietinės valdžios statomas kliūtis siekti kunigystės, kaip pradėti ruošti kunigus pogrindyje. Mūsų tremtiniai vyskupai – Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius – žadėjo įšventinti tuos kandidatus, kuriuos kunigo šventimams bus paruošę vienuoliai jėzuitai ar marijonai. Kitų aktyviau veikiančių vienuolijų anuomet nebuvo.

Vyskupas Jonas susidraugavo su jėzuitais ir jų padedamas nuo 1975 metų kunigystei rengėsi pogrindžio sąlygomis. Siekdamas dvasinės brandos 1981 metais pasiprašė priimamas į Jėzaus Draugiją ir pradėjo noviciatą,. Atrodo, kad viskas vyko labai sklandžiai, nes vos metams praslinkus nuo noviciato pradžios Draugijos provincijolas pavedė man susitikti su tremtyje gyvenančiu vysk. Julijonu Steponavičiumi ir aptarti jauno jėzuito kunigystės šventimų vietą ir datą. Taip 1982 m. rugpjūčio 5 d. netoli Žagarės, Skaistgirio parapijoje, man ir kun. Leonardui Jagminui SJ esant liudininkais, vysk. Julijonas suteikė Jonui Borutai kunigystės šventimus. Viešai pirmąsias Mišias jis paaukojo Kybartų bažnyčioje.

1982 metai buvo labai neramūs, nes Sovietų Sąjungoje prasidėjo represijos, kuriomis siekta užgniaužti visus kad ir mažiausius laisvės siekius. Nujausdamas artėjantį areštą, paprašiau kun. Joną pagal galimybes padėti redaguoti „Kroniką“. Taip 1983 metais prasidėjo šio kunigo pogrindininko ir drauge „Kronikos“ redaktoriaus pilnas nuotykių gyvenimas. Ačiū Dievui, kad tai truko ne per ilgai.

Greitai Dievas padovanojo Lietuvai laisvę, todėl visi, tarp jų ir pogrindininkai kunigai bei vienuoliai, galėjo iš gilaus pogrindžio išeiti į viešą veikimą. Dvi kadencijas kun. Boruta SJ vadovavo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų bendruomenei, tad reikėjo rūpintis daug ką prikelti iš pelenų. Prisiminkime, kad Vilniuje jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia buvo paversta ateizmo muziejumi, o Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero – sporto sale. 1998 metais popiežius šv. Jonas Paulius II paskyrė Jėzuitų provincijolą Vilniaus vyskupu augziliaru, o po kelerių metų Telšių vyskupui Antanui Vaičiui pasitraukus iš pareigų tapo jo įpėdiniu.

Vyskupo tarnystė visais laikais yra ganėtinai sunki ir sudėtinga. Tik sovietiniais laikais kaip anekdotas buvo pasakojama, kad vyskupu tarnauti lengva, jam reikia tik šventinti naujus kunigus, nes kunigų skyrimus ir visa kita atlieka Religijų reikalų įgaliotinis. Tame anekdotiškame pasakojime buvo daug karčios tiesos. Anuomet vyskupas galėjo tik stebėti ateistinės valdžios niokojamą Bažnyčią ir turėjo labai mažai galimybių šiam procesui pasipriešinti. Jūsų ganytojui labai tinka apaštalo Pauliaus žodžiai, kuriuos girdėjome Mišių skaitinyje: „Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 12–13).

Šiandien Žemaičių Kalvarijoje mes esame neatsitiktinai, nes jūsų ganytojui ši šventovė labai brangi. Jis parūpino jai bazilikos titulą, o tikinčiųjų labai gerbiamą Švč. Mergelės Marijos paveikslą karūnavo popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis. Dabar jūsų šventovė visoje Lietuvoje garsėja Švč. Mergelės Marijos, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, titulu. Šios Karalienės meilei ir globai pavedame jūsų vyskupo ganytojišką veiklą ir tolesnį gyvenimą. Teneša jis pačius gražiausius vaisius.

Ganytojo žodis

Koks svarbus tas iš Dangaus skambantis žodis – „Nebijokite!“ – mums ir mūsų laikui! Kaip svarbu prisiminti, kad užgimęs Mesijas toliau yra mūsų tarpe, kai mes Jį kviečiame į savo gyvenimą, į mūsų šeimas, į šį nerimo bangų apimtą pasaulį. Dievas parodė savo Meilės iniciatyvą žmonijai. Dabar Jis laukia mūsų atsiliepimo.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Svečių namai

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune