Sinodo apie šeimą atgarsiai ir sužadėtinių rengimo aktualijos
Kauno arkivyskupijos dekanų bei I dekanato kunigų konferencijoje (2014 11 03)
Lapkričio 3 d. Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčios salėje vyko Kauno I dekanato kunigų konferencija tema „Sužadėtinių rengimas Santuokos sakramentui remiantis darbu mažosiose grupėse“. Konferencijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupijos dekanai bei vicedekanai, Kauno I dekanato parapijų klebonai, bažnyčių rektoriai, kunigai ir prelegentai: Darius Chmieliauskas – Kauno arkivyskupijos Šeimos centro savanoris, LVK Šeimos reikalų tarybos narys, psichologas Algis Petronis – Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius, Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacijos (FAFCE) viceprezidentas, bei Kauno arkivyskupijos Šeimos centro darbuotojai.
Susitikimas pradėtas šv. Mišiomis Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, kur Vėlinių oktavos proga melstasi už mirusius arkivyskupijos vyskupus, kunigus ir diakonus. Eucharistijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo mons. Vytautas Grigaravičius, prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, arkivyskupijos dekanai bei gausus būrys dekanato kunigų. Homiliją pasakęs tėvas Severinas Holocheris OFM kvietė visus dėkoti Dievui už maldos malonę ir dovaną, kurią galime paskirti savo mirusiems ir jų išganymui.
Vėliau greta esančioje seminarijos salėje mons. V. Grigaravičius pristatė konferencijos temą ir pakvietė arkivyskupą bei prelegentus pravesti konferenciją. Arkivysk. S. Tamkevičius įžanginiame žodyje išreiškė ganytojišką rūpestį dėl sužadėtinių, besiruošiančių Santuokos sakramentui ir sakė: „Turime dėkingą situaciją, kad jų vis dar yra gana daug, bet neišnaudojame visų galimybių ir progų „užkabinti“ jaunus žmones, kurie ateina pas mus ir prašo Bažnyčios palaiminimo savo santuokai. Pasirengimo metu paskaitos mažai duoda naudos. Kadangi grupėms skirta programa labiau prakalbina, kviečiu palaikyti šią iniciatyvą.“
Pirmasis prelegentas Darius Chmieliauskas, kalbėdamas apie šias galimybes ir iššūkius dvasininkams, priminė Lietuvos Vyskupų Konferencijos 1996 m. patvirtintą Sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui programą, kuri po 10 metų vyskupų valia buvo iš esmės atnaujinta: „nuo paskaitų pereita prie susitikimų mažose grupelėse, ir ėmė sėkmingai plisti visose vyskupijose. Savanorystės Šeimos centre patirties dėka pastebėta, kad sužadėtinių tarpusavio meilė nuteikia juos ir gana „karštam“ atvirumui ir Dievo priėmimui, o ši atnaujintoji pasirengimo Santuokai programa sukuria tokią erdvę, kurioje nėra kur pasislėpti, nes kiekvienas yra įtraukiamas, prakalbinamas asmeniškai. Tai pralaužia ledus, nors kartais pabūname savotiškomis „šiukšlių dėžėmis“ kursų dalyviams, bet leidžiame jiems išsikalbėti, kritikuoti. Jie gali drąsiai klausti, sakyti „aš nesutinku“, vyksta vaisingos diskusijos.“
D. Chmieliauskas asmeniškai liudijo apie sužadėtinių vėlesnį norą sugrįžti po kursų. „Kartais tai perauga į mamų klubus ar net maldos grupes. Pokalbiai grupelėse pristato kitokį Bažnyčios ir tikinčiojo žmogaus bei šeimos vaizdą, o ne įsivaizduojamą ir dažnai klaidingą įvaizdį apie parapijas, bažnyčias ir kunigus“, – sakė prelegentas ir pabrėžė, jog todėl grupelių modelį, pradėtą Šeimos centruose, būtina perkelti į parapijas, „nes šitai, be sužadėtinių asmeninės evangelizavimo galimybės, suteikia progą ir parapijai užmegzti ryšius su tais žmonėmis, kurie iki tol dažniausiai nėra aktyvūs parapijiečiai; be to, nuo šių grupelių gali prasidėti reali šeimų sielovada parapijose, atsiliepiant į jų realius poreikius – ne tik pasirengimo santuokai, bet ir palydėjimo šeimos gyvenime – jaunų šeimų tarpusavio palaikymo įvairių grupelių (kurios ir Šeimos centruose gimė būtent po to, kai juose įsibėgėjo sužadėtinių rengimo programos). Idant šitai vyktų parapijose, turėtų tikrai atsirasti toje bendruomenėje besilankanti gal net ne viena sutuoktinių pora, jau turinti santuokinio gyvenimo patirtį, galinti praeiti pasirengimą ir vesti sužadėtiniams šią programą“.
Antrasis prelegentas Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius bei FAFCE viceprezidentas Algis Petronis, kalbėdamas tema „Ar prasminga dirbti su mažomis sužadėtinių grupėmis?“, dalijosi įžvalgomis iš šeimai skirto Vyskupų sinodo, kuriame jis buvo pakviestas dalyvauti kaip klausytojas: „Šio parengiamojo Sinodo dokumentai kalba apie naujosios evangelizacijos, pasirengimo Santuokos sakramentui stiprinimo bei tęstinio šeimos dvasinio palydėjimo būtinybę, apjungiant visą žmogaus gyvenimą. Ypatinga svarba skiriama jaunų šeimų palydėjimui. Apmokyti pasauliečiai galėtų sėkmingai įsilieti į šį procesą. Sinode siekta apibrėžti šeimoms skirtus klausimus – kaip rasti kalbą, kuri paliestų širdį? Kokia kalba galėtų prakalbinti? Ko apskritai mes siekiame – koks tikslas? Į šiuos klausimus galėtume atsakyti – kad būtų laimingi sutuoktiniai, išgyvendami asmenišką bei šeimos santykį su Dievu ir tarpusavyje. Tad neišvengiama būtinybė yra sužadėtinius įjungti į bendruomenes. Būtent todėl turime kurti asmenų bendruomenes. Rūpestis šeimomis yra, kad jos ne tik neišsiskirtų, bet kad Santuokos sakramentas būtų auginamas ir išsiskleistų savo malonėmis jų gyvenime.“
A. Petronis savo kalbą gausiai iliustravo pavyzdžiais, atspindinčiais šeimų žaizdas, nepakankamą pasitenkinimo kriterijų, psichologines duobes. „Šeima – tai dviejų asmenų bendruomenės, kuri priima, pasitiki, brangina, kūrimas. Mūsų darytoje apklausoje apie 85 proc. sužadėtinių jau gyvena kartu prieš santuoką. Tad dauguma turi sugyvenimo patirtį, priiminėja sprendimus. Dažnai sužadėtiniai ateina jau su įtampomis, bloga patirtimi, baime, skubėjimo mada. Be to, sutinkama publika ir su ribotu sąmoningumu. Gi pasiruošimo santuokai tikslas yra padėti jiems suprasti, kas yra Santuokos sakramentas. Tai ir galimybė parodyti tikrą Bažnyčios veidą, o ne įsivaizduojamą. Dažnai sužadėtiniai čia pirmą kartą iš arti pamato dvasininką. Grupelėse pavyksta pakoreguoti mitus, parodyti tikrą Bažnyčios rūpestį. Pirmiausia jais rūpinasi kompetentingi asmenys. Antra – pasirengimo santuokai programa yra prasminga jiems. Trečia – sužadėtiniai, o vėliau sutuoktiniai čia gali gauti pagalbą“, – kalbėjo prelegentas.
Vėliau A. Petronis atkreipė dėmesį į informacijos perkrovą šiuolaikiniame pasaulyje: „Dažnas iš mūsų praėjusios savaitės naujienų jau neatsimename. Informacija nufiltruojama mūsų galvose, atsirenkama. Kaip? Svarbiausias čia yra emocinis krūvis – jei jis paliečia jausmus, tuomet „įsidegina“ atmintyje ilgam laikui. Ilgai atsimename paliestas emocijas. Paskaitų metu lektoriaus galimybės pateikti emocinį krūvį yra gana ribotos. Lektorius gali pateikti savo gyvenimo patirtį. Jei auditorijoje yra supratingų ir „alkanų“ tokios informacijos, toks būdas yra sėkmingas. Grupiniame darbe poros pačios modeliuoja šeimos suvokimą, kuris siekia kartu ieškoti, dalintis. Aštuoni susitikimai grupelėse leidžia pabandyti įsisąmoninti ir religinį gyvenimą. Aiškiau tampa, kaip panaudoti teorines žinias apie šeimą ir jos santykius. Dažnam niekas nekalbėjo apie tikėjimą, vertybinius dalykus po mokyklos baigimo. Tikybos pamokose buvo klausoma (jei apskritai buvo?!), o ne kalbama. Nepakanka įprastinio suvokimo, būtina perlipti per įprastinius modelius. Todėl atsiranda patirtis bendruomenėje.“
Baigdamas A. Petronis palietė ryšių tinklo kūrimo tematiką, ruošiant sužadėtinius santuokai: „Ateina anonimai, vėliau susipažįsta. Daliai žmonių parapijos gyvenimo anonimiškumas yra pakankamas. Tačiau grupelėse atsiranda specialių klausimų apie šeimą, todėl diskutuojama, vyksta dilemos. Čia Bažnyčia turi atlikti savo gydančiąją misiją. Dažnai sutuoktinių izoliacija ardo šeimas, priveda prie ištuokų. Šeima kuriama tam, kad žmonės daugiau būtų kartu, drauge. Šioje srityje paliečiama ir savižudybių prevencija, mažinant žmonių izoliavimąsi šeimose. Labai svarbu, kad į programą aktyviai įsitrauktų ne tik pasauliečiai, bet ir dvasininkai – itin reikalingas jų tiesiog pabuvimas kartu, palydėjimas, artumas. Svarbiausia motyvacija yra leisti pabandyti daryti, kurti vardan šeimų, o ne tik informuoti.“
Kauno arkivyskupijos Šeimos centro atstovai priminė, kad jie prisiima atsakomybę paruošti pasauliečių poras iš parapijų bei rektoratų ir vėliau jas lydėti, o esant reikalui jiems padėti. Po to dvasininkai aktyviai įsitraukė į diskusijas sužadėtinių rengimo klausimais.
Konferencijos pabaigoje mons. Vytautas Grigaravičius padėkojo prelegentams ir pristatė įvairias dekanato bei sielovadines aktualijas: dėl lapkričio 23-čiosios – Negimusio kūdikio dienos renginių parapijose; dėl Šv. Cecilijos paminėjimo lapkričio 24 d. Prisikėlimo bažnyčioje; dėl Aušros Vartų atlaidų Vilniuje; dėl Misijų-parapijos atsinaujinimo dienos atsakingų asmenų parinkimą bendruomenėse.
Posėdis baigtas bendra malda ir pietumis seminarijos refektoriuje.
